Alfrēds Kalniņš

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Alfrēds Kalniņš
latv. Alfrēds Kalniņš
Gimė: 1879 m. liepos 23 d.
Cėsys
Mirė: 1951 m. gruodžio 23 d. (72 metai)
Ryga
Vaikai:

Janis Kalninis

Veikla: kompozitorius, vargonininkas
Organizacijos: Latvijos konservatorija
Pareigos: rektorius, profesorius
Alma mater: Peterburgo konservatorija

Alfredas Kalninis (latv. Alfrēds Kalniņš, 1879 m. liepos 23 d. Cėsys – 1951 m. gruodžio 23 d. Ryga) – Latvijos kompozitorius, vargonininkas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Mokėsi Cėsių progimnazijoje, Birkenrujės vokiečių gimnazijoje, privačiai pas vietos vargonininkus. Grojo Cėsių bažnyčioje. 18971901 m. studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje. Vargonininkaudamas vadovavo chorams 19031911 m. Pernu, (1911–1915 m. ir 19181919 m. Liepojoje, 1915–1918 m. Tartu, 1919–1927 m. Rygoje. 1927–1933 m. gyveno JAV. 1933–1946 m. Rygos katedros vargonininkas, 19441948 m. Latvijos konservatorijos rektorius, nuo 1947 m. profesorius.

Sūnus Kanados kompozitorius Janis Kalninis.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Sukūrė apie 800 kūrinių, tarp jų kantatas „Muzikai“ (1913 m.), „Paskutinio teismo diena“ (1917 m.), „Darbas ir daina“ (1924 m.) ir „Jūra“ (1923 m.), simfoninę idilę „Mano gimtinė“ (1906 m.), simfoninę poemą „Latvija“ (1919 m.), kūrinių fortepijonui, vargonams, solo ir choro dainų, harmonizavo latvių liaudies dainų. Stambiausi kūriniai: [1]

  • Baniuta, opera, 1919 m.,
  • Salos gyventojai, opera, 1926 m., II redakcija: Gimtinės pabudimas 1933 m.,
  • Staburags, baletas, 1943 m.),

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Alfrēds Kalniņš. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 222 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Arnolds Klotinš. Alfreds Kalninš: komponista dzīve un darbs. – Rīgā: Zinātne, 1979.