Alfonsas Danys

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Alfonsas Danys

Gimė	1924 m. rugsėjo 16 d. Trumpiškiai, Obelių valsčius
Mirė	2014 m. (~90 metų) Vilnius

Veikla	rašytojas, prozininkas

Alfonsas Danys (1924 m. rugsėjo 16 d. Trumpiškiuose, Obelių valsčiuje – 2014 m. Vilniuje) – Lietuvos rašytojas, prozininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ūkininkų šeimoje, kurioje buvo septyni vaikai, iš jų pokario metų sulaukė tik brolis ir trys seserys. 1937 m. sudegė visas šeimos ūkis su gyvuliais ir pastatais, tačiau tai nesutrukdė tėvams vaikus leisti į mokslus. Būsimas rašytojas mokėsi Kauno ir Rokiškio gimnazijose.

1944–1946 m. mokytojavo Pakriaunių pradinėje mokykloje. 1946 m. išvyko į Kauną, kur metus studijavo veterinarijos akademijoje.

1947 m. atvykęs į Vilnių pradėjo dirbti konditerijos fabrike „Žibutė“. Dirbdamas dvejus metus studijavo teisę, vėliau dirbo kitose įstaigose.

1953–1986 m. dirbo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės žinių redaktoriaus pavaduotoju. Vėliau Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo vyriausiuoju redaktoriumi ir vertėju. Šiose pareigose A. Danys, kaip lituanistas, tvarkė oficialius kanceliarinės lietuvių kalbos dokumentus. Dirbdamas baigė Vilniaus Pedagoginio Instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dirbdamas Lietuvos TSR Aukščiausioje Taryboje A. Danys pradėjo rašyti smulkius kūrinius – humoreskas, feljetonus. Publikuojamus darbus pasirašydavo Banio slapyvardžiu. Nuo 1961 m. humoreskas skelbė žurnalas „Šluota“ ir kiti įvairūs leidiniai. Viso paskelbta apie 250 kūrinėlių. Po 1982 m. žurnale „Pergalė“ publikuotų satyrinio romano „Rūkytas kumpis“ fragmentų, kurie pašaipiai vaizdavo tarybinę tikrovę, susiaurėjo sąlygos skelbti net ir smulkesnius kūrinėlius.

Autoriaus plunksnai priklauso daugiau nei dvidešimt knygų: vienuolika romanų, aštuonios detektyvinės apysakos, du humoreskų rinkiniai. Kūrinių tematika – pokaris, pasaulėžiūros peripetijos, šiuolaikinio gyvenimo moralinės vertybės ir kt. A. Danys pirmąją knygą išleido būdamas penkiasdešimt ketverių. Rašė iki paskutinių gyvenimo dienų, paskutinę knygą išleido 2014 m.

Svarbesni kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarybiniais metais A. Danys atsisakė švelninti savo kūrinių turinį jį ideologizuojant, todėl stambesni rašytojo kūriniai, atvaizduojantys sovietmečio realijas, nebuvo publikuoti. Vienas iš tokių darbų – tai keturių tęstinių romanų serija, kurioje vaizduojama, kaip Lietuvos okupacijos sujaukė per ilgus metus susiformavusius kaimiškus santykius, sukėlė pokarinius neramumus, kolektyvizuojant griovė ūkius, pratino dorus žmones veidmainiauti ir vogti. Tai savotiška tam tikro sluoksnio žmonių gyvenimo okupaciniais metais analizė. Visas knygas sieja tie patys pagrindiniai personažai.

Sutryptų vilčių aimana (1970) – tai pirmoji knygų serijos dalis. Joje gvildenami pirmosios komunistinės ir vokiečių okupacijos įvykiai. Susidūrimas su komunistine ir nacistine ideologija, žydų genocidas.

Kruvina puota (1970–1975) – romane vaizduojami sudėtingi kovotojų tarpusavio santykiai, sovietinės okupacijos žiaurumas, to meto kaimo žmonių tautiškumo ir komunizmo vertybinis supratimas. Rašytoją parašyti šį kūrinį paskatino realus susidūrimas su rezistencinės kovos dalyviais partizanais. Romanas paremtas tikrais įvykiais, pasakoja apie gimtojo kaimo jaunuolius stojančius į skirtingas barikadų puses.

Užkasti akmenys (1977) – romane atskleidžiamos klastingos, prievartinės kolūkių steigimo peripetijos, kaip atimama žemė ir išdraskomi vienkiemių ūkiai. Tačiau sukolektyvintos žemės riboženklių vietoje užkasami akmenys išlieka viltimi atgauti laisvę.

Skaudūs praeities sopuliai (1984–1986) – paskutinė serijos knyga vaizduoja gyvenimą praėjus keleriems dešimtmečiams po karo. Romane atskleidžiami praeities skauduliai paliečiantys ne tik veikėjus buvusius skirtingose barikadų pusėse, bet ir už tėvų politinę praeitį kenčiančių vaikų ir artimųjų skaudūs likimai.

Visi keturi romanai buvo išleisti tik nepriklausomybės metais.

Romanas Žemės trauka (1983–1987) pasakoja apie iš svetur į šalį atsikėlusios bajoriškos šeimos palikuonių pasaulėžiūrų priešingybes, vaizdingai atskleidžiami jų neatsiejami saitai su žeme, tapusia gimta.

Romane Rasoti takai gvildenami prieškarinių metų įvykiai. Vaizduojami anuometinėje Lietuvoje gyvenusių žmonių siekiai įprasminti savo gyvenseną, suvokti, kad išsilaisvinus iš daug metų slėgusios priespaudos turi keistis žmonių samprata. Sunkus pokaris, tačiau atgauta laisvė, sava lietuviška valdžia skatino kiekvieną sumaniau, našiau dirbti, siekti geresnio ir šviesesnio gyvenimo. Romane jautriu žodžiu atskleidžiami jaunimo tarpusavio santykiai, meilės ryšiai, savanaudiškos pastangos pirkliškomis vedybomis užsitikrini materialinę gerovę.

Kūrybos įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už romanus Kraujo lašas auskaruose (1993) ir Kelionė į nebūtį (1995) suteikta Lietuvos Šiaulių sąjungos premija.

Romanas Žemės trauka (2001) išeivijos laikraštyje „Lietuvių balsas“ paskelbtame dar niekur nespausdintų literatūros kūrinių, susijusių su Lietuvos laisvės iškovojimu, konkurse iš šešiasdešimties pretendentų laimėjo ketvirtą vietą.

Įamžinimas – Alfonso Danio memorialinis parkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos–Latvijos pasienyje, Obelių seniūnijoje, beveik išnykusiame Trumpiškių kaime, gimtosios sodybos vietoje Alfonsas Danys 2000 m. pastatė kryžių „Danių giminei atminti“. 2014 m. rašytojo anūkas Žilvinas Danys Trumpiškių kaime pradėjo kurti lietuviškos mažosios architektūros parką, skirtą Alfonsui Daniui ir jo broliui gydytojui Jurgiui Daniui atminti. Remiantis etnografinėmis fotografijomis parke atkuriama XVIII–XIX a. mažoji architektūrą, būdingą Šiaurės Rytų Aukštaitijai.