Aleksas Dabulskis
| Aleksas Dabulskis | |
|---|---|
| Gimė | 1934 m. balandžio 10 d. Pilsūdai, Skaudvilės valsčius |
| Mirė | 2020 m. rugpjūčio 5 d. (86 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Tėvas | Bronius Dabulskis |
| Motina | Marijona Baltrušytė-Dabulskienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Irena |
| Veikla | žurnalistas, redaktorius, poetas, satyrikas, vertėjas |
| Alma mater | 1964 m. Kauno politechnikos institutas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Aleksas Dabulskis (1934 m. balandžio 10 d. Pilsūduose, Skaudvilės valsčiuje – 2020 m. rugpjūčio 5 d. Kaune) – Lietuvos žurnalistas, redaktorius, poetas, satyrikas, vertėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1951 m. už antisovietinius eilėraščius nuteistas 25 m. kalėti, kalintas Mordovijos ir Omsko srities lageriuose. 1956 m. grižo į Lietuvą, baigė Skaudvilės vidurinę mokyklą. 1964 m. baigė Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto vakarinį skyrių, įgydamas statybos inžinieriaus specialybę.
1958–1971 m. ir 1975–1977 m. dirbo inžinieriumi įvairiose Kauno statybos organizacijose. 1972–1975 m. ir 1977–1982 m. žurnalo „Nemunas“ skyriaus vedėjas, stilistas, skyriaus redaktorius. 1983–1989 m. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus literatūros konsultantas. Nuo 1989 m. žurnalo „Santara“ skyriaus redaktorius. 1989–1993 m. leido satyros ir humoro laikraštį „Ūpas“. [1] Nuo 1994 m. dienraščio „Kauno diena“ korektorius.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eilėraščius pradėjo skelbti nuo 1958 m. Nuo 1972 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Poezijai būdinga paradoksali, žaisminga stilistika, dėmesys tiksliai žodžio vartosenai arba retesnėms, netikėtoms, tarp jų – ir perkeltinėms, žodžio reikšmėms, kandi intonacija. Yra parašęs taiklių parodijų, nemaža autoironiškų satyrinių tekstų. Poezijos ir prozos vertimuose laikosi maksimalaus atitikimo originalui principo.[2] Kai kurie eilėraščiai – lietuvių poetų kūrybos parodijos. Dalį satyrinių kūrinių pasirašinėjo bendru su kitais Horacijaus Drapako slapyvardžiu. Sukūrė eilėraščių vaikams.[3][4][5]
Išvertė operečių ir miuziklų librerų, Vladimiro Majakovskio, Marijos Cvetajevos, Ivano Franko ir kt. kūrinių.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lašas medaus: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1965.
- Kregždžių šokis: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.
- Nuliada: satyriniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.
- Basas Pegasas: humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
- Žalias orkestras: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1978.
- Porimtės poringės: satyriniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
- Dienovidžio žemė: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
- Mintys minta mintimis: aforizmai. – Vilnius: Vaga, 1983.
- Ei, vyručiai: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1983.
- Minus plius: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
- Ironmedis: lyrika ir satyra. – Vilnius: Vaga, 1987.
- Trišakis: ironraščiai, ūpogramos, trenktos mintys. – Vilnius: Vaga, 1992.
- Laisvės apynys: eiliavimai ir neraliavimai. – Kaunas: Santara, 2002. – 193 p. – ISBN 9986-868-35-1
- Išvirkščias žmogus: satyros rinktinė. – Kaunas: Ryto varpas, 2004. – 203 p.: iliustr. – ISBN 9955-9635-6-5
- Trys po šimtą, arba Trejos devyniasdešimt devynerios: epigramos (dail. Marta Stirbytė-Valaikienė). – Kaunas: Santara, 2006. – 127 p.: iliustr. – ISBN 9986-868-39-4
- Dainotas Habdangas: kūrybinis palikimas ir atsiminimai. – Kaunas: Kalendorius, 2007. – 103 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-746-02-7
- Mąstyčios: trenktos, neraliuotos ir kitokios mintys, 1967–2007 (dail. Vladimiras Beresniovas). – Kaunas: Naujasis lankas, 2009. – 189 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-03-536-7
- Baigtas kriukis. Kaunas: Kauko laiptai 2014
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1990 m. Augustino Griciaus premija
- 2001 m. LATGAA metų vertėjo nominacijos laureatas
- 2004 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius[6]
- 2009 m. Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už reikšmingą veiklą literatūros srityje
- 2014 m. Kauno miesto savivaldybės II laipsnio Santakos garbės ženklu už nuopelnus Kauno miestui
- 2015 m. Vieno lito literatūrinė premija[7]
- 2019 m. Kauno miesto savivaldybė. Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir Kauno miesto garsinimą
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 92 psl.
- ↑ Vytautas Martinkus. Aleksas Dabulskis Archyvuota kopija 2008-04-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Juozas Stepšys. Aleksas Dabulskis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 362
- ↑ Aleksas Dabulskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 382 psl.
- ↑ http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=475&-find= Archyvuota kopija 2007-09-11 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=227198
- ↑ http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/94006/vieno_lito_premija_a._dabulskiui