Aleksandras Liapunovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras Liapunovas
rus. Александр Михайлович Ляпунов
Alexander Ljapunow jung.jpg
Gimė: 1857 m. birželio 6 d.
Jaroslavlis
Mirė: 1918 m. lapkričio 3 d. (61 metai)
Odesa
Tėvai: Michailas Liapunovas
Organizacijos: Charkovo universitetas
Charkovo technologijos institutas
Odesos universitetas
Pareigos: profesorius
Alma mater: Peterburgo universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras LiapunovasVikiteka

Aleksandras Liapunovas (rus. Александр Михайлович Ляпунов, 1857 m. birželio 6 d. Jaroslavlis1918 m. lapkričio 3 d. Odesa) – rusų matematikas ir mechanikas. Peterburgo mokslų akademijos narys.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tėvas astronomas, Demidovo teisės licėjaus direktorius Michailas Liapunovas, broliai kompozitorius Sergejus Liapunovas ir kalbininkas Borisas Liapunovas. Tėvui 1868 m. mirus motina su vaikais 1870 m. persikėlė į Žemutinį Naugardą, ten Aleksandras 1876 m. aukso medaliu baigė gimnaziją. 1880 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. 18851902 m. dėstė Charkovo universitete, 18871893 m. Charkovo technologijos institute; nuo 1892 m. profesorius. 1901 m. Peterburgo mokslų akademijos narys. 19021917 m. dirbo Peterburgo mokslų akademijoje. 1917 m. su sergančia plaučių tuberkulioze žmona apsigyveno Odesoje. 1918 m. dėstė Odesos universitete. Mirus žmonai nusišovė.

Mokslinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslinių tyrimų svarbiausios sritys – potencialo teorija, tikimybių teorija. Sukūrė mechaninių sistemų pusiausvyros ir judėjimo stabilumo teoriją ir jos matematinį aparatą. Ištobulino tolygiai besisukančio skysčio figūrų teoriją, įrodė, kad egzistuoja vienalyčių ir nevienalyčių skysčių pusiausviros figūros, artimos elipsoidui ir sferai, kad kriaušės pavidalo pusiausviros figūros nestabilios. Ištyrė elektros potencialo priklausomybę nuo netolygiai pasiskirsčiusių paviršiuje krūvių, įrodė, kad Dirichlė uždavinio Gryno funkcijos yra simetriškos. Tikimybių teorijoje sukūrė charakteristinių funkcijų)metodą, apibendrinęs P. Čebyševo ir A. Markovo tyrimus įrodė Liapunovo teoremą.[1]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Цыкало А. Л. Александр Михайлович Ляпунов. 1857–1918. М.: Наука, 1988.
  • Чеботарёв Г. А., Лукомская А. М., Смирнов В. И. (Ред.) Александр Михайлович Ляпунов. 1953. 268 с.
  • Анатолий Шибанов. Александр Михайлович Ляпунов. / Молодая гвардия. 1985. 336 с.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aleksandras Liapunovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 68 psl.