Aleksandras Kerenskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras Kerenskis
(Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский)
Alexander Kerensky LOC 24416.jpg
Gimė: 1881 m. gegužės 2 d.
Simbirskas, Rusijos imperija
Mirė: 1970 m. liepos 11 d. (89 metai)
Niujorkas, JAV
Pilietybė: rusas
Tėvai: Fiodoras Kerenskis ir Nadežda Adler
Sutuoktinis(-ė): Olga Baranovskaja
Religija: pravoslavas
Rusijos ministras pirmininkas
Valdė: 1917 m. liepos 21 d. - 1917 m. lapkričio 7 d. (3 mėn.)
Pirmtakas: Georgijus Lvovas
Įpėdinis: Leninas
Pareigos: politikas, revoliucionierius, teisininkas
Partija: Socialistai revoliucionieriai
Išsilavinimas: Sankt Peterburgo universitetas, 1904
Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras KerenskisVikiteka

Aleksandras Kerenskis (rus. Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский, 1881 m. gegužės 2 d. Simbirske – 1970 m. liepos 11 d. Niujorke) – Rusijos valstybės veikėjas, Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.[1]

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė gausioje rusų kalbos pedagogo šeimoje. Žymiausiu tėvo – Fiodoro Kerenskio – mokiniu buvo Vladimiras Leninas. 1889 m. Kerenskių šeima persikraustė į Taškentą, kuriame aukso medaliu baigė gimnaziją ir 1899 m. įstojo į Sankt Peterburgo universitetą, kurį 1904 m. baigė. Dirbo advokatu. Tuo pat metu įsijungė į kairiosios politinės partijos – socialistų revoliucionierių veiklą. 1905 m. pabaigoje sulaikytas, kalintas iki 1906 m. balandžio, tačiau nesurinkus įkalčių buvo išsiųstas į Taškentą. 1906 m. spalį grįžo į Sankt Peterburgą. Kaip gynėjas dalyvavo daugelyje politinių teismų procesų. 1912 m. išrinktas į ketvirtąją Rusijos Valstybės dūmą. Joje buvo laikomas vienu geriausių kairiųjų pažiūrų oratoriumi. 1917 m. Rusijoje įvykus Vasario Revoliucijai, nuo kovo mėnesio tapo Laikinosios vyriausybės teisingumo, o nuo gegužės mėnesio – karo ir karo laivyno ministru. Nuo 1917 m. liepos 21 d. – Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. 1917 m. rugpjūtį numalšino Rusijos generalinio štabo vado L. Kornilovo maištą. 1917 m. rugsėjo 12 d. tapo ir Rusijos kariuomenės vadu, o rugsėjo 13 d. paskelbė Rusiją respublika. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio, nesėkmingai su generolo P. Krasnovo vadovaujamomis pajėgomis, bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą. 1918 m. sausio pradžioje nesėkmingai bandė pasisakyti Rusijos Steigiamajame susirinkime. Netrukus išvyko į Suomiją, tų pačių metų liepą apsigyveno Paryžiuje. Dirbo rusų emigrantų laikraščio redaktoriumi, dalyvavo politinėje veikloje. 1940 m. Vokietijai užėmus Prancūziją, emigravo į JAV. Dėstė Stanfordo universitete. Parašė atsiminimus, parengė daug dokumentų publikacijų. Palaidotas Londono kapinėse.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kerenskij Aleksandr (Aleksandras Kerenskis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 756 psl.