Aleksandras Grybinas
Aleksandras Grybinas (kovos vardas Faustas; 1920 m. rugsėjo 20 d., Lukšiai, Šakių apskritis – 1949 m. rugsėjo 28 d., Vilušiai) – Lietuvos partizanų pulkininkas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras.
Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė pradinės mokyklos mokytojo šeimoje, turėjo du brolius ir seserį. 1941 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Mokytojavo Liudvinavo pradžios mokykloje, vėliau – Zyplių žemės ūkio mokykloje. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi siekdamas išvengti galimos mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Kai 1943–1944 m. aplinkiniuose miškuose pradėjo veikti tarybiniai diversantai, kartu su broliu Zigmu įstojo į Lukšiuose susikūrusį savigynos būrį. 1944 m., artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus. Buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir pasiųstas į frontą, kur išbuvo iki karo pabaigos. Bandė pereiti į amerikiečių okupacinę zoną, tačiau buvo grąžintas. 1945 m. grįžo į Lietuvą, į Šakių aps. Karčrūdės kaimą, kur mokytojavo tėvas. Vengdamas suėmimo per žiemą slapstėsi, o 1945 m. pabaigoje pasitraukė pas partizanus į Kazlų Rūdos miškus.[1]
Partizaninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dalyvavo kuriant Žalgirio rinktinę, dirbo jos štabe. 1946 m. birželio 12 d. buvo paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno adjutantu, po metų – rinktinės žvalgybos, vėliau – spaudos ir informacijos skyriaus viršininku. 1948 m. rugpjūčio 10 d. žuvus Tauro apygardos vadui ltn. Jonui Aleščikui-Rymantui, tų pačių metų spalio 8 d. buvo paskirtas Tauro apygardos vadu. Nuo Tauro apygardos įkūrimo jis buvo penktasis vadas ir pirmasis civilis, ėjęs šias pareigas.
Dėl sumanumo ir tauraus būdo buvo įgijęs didelį partizanų vadovybės ir kovotojų pasitikėjimą. Tai buvo itin sunkus metas Tauro apygardos partizanams: žuvo daug partizanų vadų, visi Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo nariai. 1948 m. spalio 20 d. Tauro apygardoje, Geležinio Vilko rinktinės vadavietėje susitiko su Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago įgaliotiniu, Dzūkų rinktinės vadu Sergijumi Staniškiu-Litu. Susitikimo metu buvo nutarta Pietų Lietuvos srities vadu laikinai paskirti Dainavos apygardos vadą A. Ramanauską-Vanagą.
Tuo metu vyriausioji Lietuvos partizanų vadovybė buvo atkuriama Žemaitijoje. Siekdami suderinti partizanų veiksmus ir aptarti vieningos partizanų vadovybės sudarymo klausimus A. Grybinas-Faustas ir A. Ramanauskas-Vanagas 1948 m. lapkritį iškeliavo į Žemaitiją. 1949 m. pradžioje jie pasiekė Vakarų Lietuvos srities partizanų veikimo teritoriją ir susisiekė su ten buvusiu atkurto BDPS Prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu-Vytautu. 1949 m. vasario 10-20 d. kaip Tauro apygardos atstovas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Minaičiuose (Radviliškio rajonas), kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), kartu su kitais partizanų vadais pasirašė LLKS tarybos Vasario 16 d. Deklaraciją ir priėmė svarbiausius naujosios organizacijos dokumentus. 1949 m. vasario 16 d. gavo partizanų kapitono laipsnį.
1949 m. kovo pabaigoje, grįžęs iš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, pakeitė Tauro apygardos organizacinę struktūrą: rinktinių kuopas ir būrius pertvarkė į tėvūnijas ir kartu pakeitė vidaus valdymo struktūras, išformavo Kęstučio ir Birutės rinktines, nes buvo sumažėjęs partizanų skaičius. Po struktūrinių reformų Tauro apygardoje liko trys rinktinės – Žalgirio, Vytauto ir Geležinio Vilko.[1]
Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1949 m. rugsėjo 28 d. naktį grįždamas iš Vytauto rinktinės Šakių apskrities Šunkarių miško palaukėje, prie Vilušių kaimo pateko į pasalą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti į netoliese esantį savo bunkerį. Jo palyda pasitraukė. A. Grybinas per naktį naikino iš A. Ramanausko-Vanago gautą dokumentų siuntą. Sunaikinęs su savimi turėtus dokumentus ir nesulaukęs pagalbos, paryčiais nusišovė. Jo palaikai buvo numesti ant grindinio Jankuose, paskui nuvežti į Karčrūdę, Lukšius, Šakius. Palaidojimo vieta nežinoma.[1]
Pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1949 m. birželio 16 d. LLKS Tarybos Prezidiumo nutarimu buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais)
- 1997 m. gruodžio 22 d. suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties)
- 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) (po mirties) ir pulkininko laipsnis.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „ALEKSANDRAS GRYBINAS-FAUSTAS“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2005-02-15. Nuoroda tikrinta 2015-02-06.