Aleksandras Lileikis
| Aleksandras Lileikis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1907 m. birželio 10 d. Paprūdžiai, Vaiguvos valsčius |
| Mirė | 2000 m. rugsėjo 26 d. (93 metai) Vilnius |
| Vaikai | Aldona Lileikaitė-Vaitys |
| Veikla | karininkas, visuomenės veikėjas |
Aleksandras Lileikis (1907 m. birželio 10 d. Paprūdžiuose, Vaiguvos valsčius – 2000 m. rugsėjo 26 d. Vilniuje) – Lietuvos tarpukario policininkas, teistas dėl karo nusikaltimų (holokausto).
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi Vaiguvos pradinėje mokykloje, Kražių gimnazijoje, Kauno karo mokykloje. Studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete. Studijų metais dirbo Kauno policijos valdybos raštinėje. 1937–1939 m. dirbo Lietuvos saugumo policijos Marijampolės apygardos viršininko pavaduotoju, 1939 m. perkeltas dirbti į Vilniaus apygardą.
Sovietams užėmus Lietuvą pasitraukė į Vokietiją. Jisai dirbo "Karl Brand" firmoje Landveire, taip pat gestape (?). 1940 m. spalio mėnesį kartu su Ričardu Šveiceriu užverbavo Juozą Ilčiuką dirbti vokiečių žvalgybai.[1] 1941 m. kovo mėn. gale Karaliaučiuje lankė vachmistro Šmidto dviejų savaičių žvalgybos kursus, kuriuose buvo mokomas organizuoti lietuvių grupes Lietuvoje kurios, karui prasidėjus, stotų vokiečių pusėn, kovotų prieš sovietus, šaudytų komunistus, kliudytų raudonarmiečiams ir naikintų visus žydus.[2]
Prasidėjus karui, grįžo į Lietuvą. Išliko liudijimų, kad gelbėjo žydus ir lietuvius (knyga "Pažadinto laiko pėdsakais", 2000, p. 169). Išgelbėjo žydaitę Šifrą Grodnik (Grace Montes).
1941 m. rugpjūčio mėn. – 1944 m. saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininkas. Jo pavaduotoju dirbo Kazimieras Gimžauskas. Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardos pareigūnai tiesiogiai nedalyvaudavo žydų žudynėse ir neturėjo teisės juos žudyti. Paprastai jų suimtus ir ištardytus žydus perduodavo vokiečių saugumo policijai ir SD arba ypatingajam būriui, kas reiškė jų pasmerkimą myriop, nes pagal nacių planus visi žydai turėjo būti fiziškai sunaikinti.[3]
Aleksandras Lileikis pasirašydavo įsakymus siųsti žydus į Panerius juos nužudyti. 1941 m. rugpjūčio 22 d. datuojamas pirmas toks Aleksandro Lileikio nurodymas Lukiškių kalėjimo viršininkui 52 jo žinioje esančius žydus perduoti Ypatingajam būriui. Dokumentiškai įrodyta, kad su dauguma šiame sąraše esančių žydų buvo „pasielgta pagal įsakymą“, kitaip tariant, jie buvo nužudyti.[3]
Po karo gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. CŽV su juo užmezgė ryšį siekdama gauti informacijos apie Sovietų sąjungą ir lietuvių pogrindinę veiklą.[4] 1955 m. persikėlė į JAV. 1976 m. gavo JAV pilietybę. 1983 metais JAV Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų skyrius pradėjo tyrimą dėl Lileikio veiklos Vilniuje vokiečių okupacijos metais, bet ją sustabė, nes negalėjo gauti dokumentų iš Sovietinės Lietuvos archyvų. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Specialiųjų tyrimų skyriaus darbuotojai atnaujino tyrimą ir rado reikiamus dokumentus su Lileikio parašais Lietuvos ypatingajame archyve. 1994 m. Vyzentalio centro iniciatyva pradėtas svarstyti jo pilietybės atėmimo klausimas, nes JAV Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų skyrius apkaltino Aleksandrą Lileikį žydų persekiojimu, jam vadovaujant Vilniaus apygardos saugumo policijai. 1996 m. atimta JAV pilietybė. Teisėjas Richard Stearns nusprendė, "Neginčyti faktai rodo, kad kaip Vilniaus saugumo viršininkas, Lileikis liepė areštuoti žmones už tokius nusikaltimus, kaip kad 'įtarimas buvimu žydu', 'pabėgimas iš geto' ir 'slėpimas' šešerių metų vaiko."[5] Aleksandras Lileikis taip pasielgė su Gita Kaplan ir jos šešerių metų dukra Fruma, pabėgusias iš geto, kurias kaime saugojo du gelbėtojai, kol jų neišaiškino.[6]
1996 m birželio 17 d. jis išvyko iš JAV ir apsigyveno pas giminaičius Vilniuje. Ji buvo apkaltintas žydų genocidu ir teisiamas. 2000 m. rugsėjo 26 d. Lileikis mirė, po to, kai buvo pripažintas dėl ligų nebegalinčiu dalyvauti savo teismo procese. Palaidotas Vaiguvos kapinėse.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pažadinto laiko pėdsakais: atsiminimai, dokumentai. – V.: UAB Valstiečių laikraštis, 2000. – 182 p. – ISBN 9986-847-28-1
- Rimgaudas Geleževičius. Holokausto teisngumas ir restitucija Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę. - V.: Lietuvos teisė universitetas, 2003.
- Alfonsas Eidintas. Lietuviai, žydai ir Holokaustas.- V.: Vaga, 2002.- 447 p.
- Efraim Zuroff. Operation last chance: one man’s quest to bring Nazi criminals to justice. St. Martin press, 2009.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Arūnas Bubnys. Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941–1944)
- Rokas M. Tracevskis. God will be a judge for Lileikis.
- United States of America vs. Aleksandras Lileikis
- Alissa Kaplan. Lithuanian Nazi chief stripped of U.S. status.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Baranauskas, Boleslovas (1961). „Ilčiuko Juozo parodymai“. Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
- ↑ Baranauskas, Boleslovas (1961). „Giedraičio Prano parodymai“. Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
- ↑ 3,0 3,1 „Arūnas Bubnys. Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941–1944)“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 17 d..
- ↑ „Richard Breitman, Norman J. W. Goda, Timothy Naftali, Robert Wolfe. U.S. Intelligence and the Nazis“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 17 d..
- ↑ „Alissa Kaplan. Lithuanian Nazi chief stripped of U.S. status“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 17 d..
- ↑ „Attorney General Michael B. Mukasey presents the documents to the Museum“. Suarchyvuotas originalas 2012-10-10. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 17 d..