Albinas Petras Purys
Albinas Petras Purys (g. 1932 m. kovo 1 d. Ukmergėje) – architektas – dailininkas, dirba architektūros parodų ir grafinio dizaino srityse, Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros docentas.
[taisyti] Biografija
1956 m. baigė LTSR Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) architektūros fakultetą.
1956-1958 m. dirbo projektuotoju architektūros restauracinėse dirbtuvėse. 1958-1961 m. – Vilniaus "Dailės" kombinato vyriausiasis inžinierius, direktorius, architektas.
Nuo 1958 m. A. P. Purys yra Lietuvos architektų, o nuo 1964 m. ir Lietuvos dailininkų sąjungų narys, dalyvauja jų veikloje bei parodose. 1971-1974 m. A. Purys užėmė Vilniaus miesto vyriausiojo dailininko, miesto vyriausiojo architekto pavaduotojo pareigas. 1975-1982 m. dirbo Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoju.
[taisyti] Profesionali veikla
A. P. Purys yra suprojektavęs vasarnamių, individualių gyvenamųjų namų, apipavidalino masinių šventinių renginių. 1968-69 m. sukūrė Odesos jūrų laivininkystės keleivinės linijos Sočis-Marselis kruizinio laivo visuomeninių patalpų rekonstrukciją. 1975 m. LTSR respublikinės dainų šventės liaudies ansamblių programos ir 1976 metų sąjunginio liaudies ansamblių festivalio Vilniuje vyriausias dailininkas ir renginių dizaino autorius.
Kelių dešimčių parodų Maskvoje ekspozicijų vyriausias dailininkas. Tarp reikšmingesnių: Baltijos respublikų dailės parodos Lietuvos skyrius (1959 m.), plačiai nuskambėjusi savo sėkme Lietuvos vitražo ekspozicija (1961 m.), skulptorių J. Mikėno ir J. D. Šadro personalinių parodų ekspozicijos (1962 m.), Lietuvos pavasario ir rudens gėlių ekspozicija (1964 m.), sąjunginės taikomosios dailės ekspozicija (1968 m.), sąjunginės monumentaliosios dailės ekspozicija (1969 m.).
1980 m. A. P. Purys buvo Maskvos olimpinių žaidynių kultūrinės programos komiteto narys ir parodos "Sportas – taikos pasiuntinys" ekspozicijos autorius. Paroda atžymėta "Garbės ženklo" ordinu.
Projektavo ir vykdė parodų ekspozicijas užsienyje: tarptautinės knygos meno parodos sąjunginio skyriaus ekspozicija (1965 m.), Lietuvos skyriaus ekspozicija tarptautinėje Leipcigo mugėje (1966 m.), parodos "Lietuva 70" ekspozicija Erfurte (atžymėta Vokietijos demokratinės respublikos valstybine premija, 1970 m.), taikomosios dailės ir dailiųjų amatų parodos sąjunginio skyriaus ekspozicija Erfurte (1978 m.), sąjunginio skyriaus ekspozicijos Tarptautinėse knygų mugėse Frankfurte prie Maino (1984, 1985 ir 1986 m.), Prancūzijoje gyvenančio tapytojo O. Vukolovo personalinės parodos ekspozicija Berlyne (1987 m.).
Garbės raštais atžymėtos Baltijos kraštų medžioklės trofėjų parodų 1978 ir 1989 m. ekspozicijos Vilniuje.
A. P. Purys apipavidalino nemažai personalinių dailininkų parodų Vilniuje: skulptoriaus J. Mikėno (1962 m.), keramiko L. Strolio (1967 m.), skulptoriaus P. Aleksandravičiaus (1976 m.), skulptoriaus V. Šerio (1981 m.), tapytojos K. Zimblytės (1988 m.), skulptoriaus R. Dauginčio (1992 m.).
A. P. Purys sėkmingai dirbo turistinio, sportinio ir kultūrinių renginių plakato srityse. Reikšmingesni plakatai: parodai "Buitis 72" (1972 m.), "Kovas - teisinių žinių populiarinimo mėnuo" (1972 m.), "Vilniaus moksleivių dainų šventė" (1973 m.), "Lietuviškos estradinės dainos konkursas Vilniaus bokštai" (1974 m.), "Lietuvos pučiamųjų orkestras Trimitas" (1974 m.), folkloro festivaliui “Skamba, skamba kankliai" (1976 m.), "Jojimas" (1981 m.), "Sportinės aviacijos aukštojo pilotažo varžybos" (1983 m.), "Trakai - istorijos muziejus" (1986 m.), parodai "Ekologija" (1990 m.), "Džiaukis žmogeli, kad šviečia saulelė" (skulptoriaus R. Dauginčio parodai, 1992 m.), "Gyvenimas ir kūryba" (architekto V. Landsbergio 100-mečiui, 1993 m.). Nuo 1970 metų Albinas Petras Purys kasmet sukuria po plakatą žirgų lenktynėms ant Sartų ežero ledo ir Kuršių marių buriavimo regatoms. Turistiniai plakatai "Visite Vilnius", "Trakai", "Kaunas" buvo spausdinti ir platinti užsienyje 14 kalbų.
[taisyti] Pedagoginė veikla
1961–1968 m. A. P. Purys dirbo Valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) dizaino katedros dėstytoju, kur sugrįžo dėstyti 1993 m. ir dirbo iki 2008 m. 1994 metais jam suteiktas docento vardas.
