Albinas Iešmanta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Albinas Iešmanta (1887 m. spalio 27 d. Kybartuose1988 m. kovo 17 d. Vilniuje) – pedagogas ir chorvedys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pramokęs griežti smuiku, 19001909 m. mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, griežė moksleivių simfoniniame orkestre ir dainavo chore. Vaidino dramos spektakliuose, vadovavo gimnazijos, „Šviesos“ ir „Pirmosios senapiliečių kuopos“ draugijų chorams, rengė vakarus – koncertus.

19101915 m. studijavo Varšuvos muzikos institute, dalyvavo lietuvių studentų kultūrinėje veikloje. Per vasaros atostogas Marijampolėje vadovavo „Gabijos“ draugijai ir jos chorui, rengė koncertus, režisavo ir statė dramos bei muzikinius veikalus. 1910 m. liepos 17 d. jo iniciatyva Marijampolėje pastatyta Miko Petrausko opera „Birutė“. Jos pastatymui talkino iš Varšuvos iškviestas Jonas Bendorius, chorą parengti padėjo Viktoras Žadeika, spektaklį dirigavo A. Iešmantas. Su „Gabijos“ choru koncertavo Marijampolėje, Kalvarijoje, Kybartuose ir Vilkaviškyje.

Apsigyvenęs Vilniuje, 1915 m. suorganizavo studentų ir moksleivių mišrųjį chorą. Pirmojo pasaulinio karo metais atsidūręs Maskvoje, vadovavo lietuvių pabėgėlių chorui, surengė keletą koncertų.

19191939 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Marijampolės gimnazijoje, kartu studijavo Vytauto Didžiojo universitete (19261938 m.). Marijampolėje kartu su realinės gimnazijos mokytojais įsteigė Liaudies teatrą ir buvo jo režisierius (19201925 m.). Atvykęs į Vilnių, 19391941 m. buvo lenkų 3-osios gimnazijos direktorius. Vokiečių okupacijos metais mokytojavo Žemaičių Naumiestyje, Švėkšnoje ir Kėdainiuose.

19441950 m. dirbo Lietuvos švietimo liaudies komisariate ir Švietimo ministerijoje, buvo Respublikinio pedagoginio kabineto direktorius. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, rašė vadovėlius, apybraižas, atsiminimus, vertė dramos veikalus. Mirė peržengęs savo 100-ąjį gimtadienį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.