Albertas Gerutis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Albertas Gerutis
Gimė 1905 m. liepos 21 d.
Ryga
Mirė 1985 m. gruodžio 1 d. (80 metų)
Bernas
Sutuoktinis (-ė) Elena Taraskevičiūtė
Veikla diplomatas, spaudos darbuotojas
Alma mater Berno universitetas

Albertas Gerutis (1905 m. liepos 21 d. Ryga – 1985 m. gruodžio 1 d. Bernas) – Lietuvos diplomatas, spaudos darbuotojas, teisės daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas amatininkas iš Tirkšlių, motina nuo Viekšnių nuo 1875 m. gyveno Rygoje. Albertas augo tarp jį 9 metais vyresnio brolio Jono ir jaunesnės sesers Frančeskos. Ketvirtas vaikas mirė labai jaunas. Albertui buvo tik 14 metų, kai mirė jo tėvas. Mokėsi Rygos gimnazijoje. 1919 m. Latvijos kariuomenės savanoris, dalyvavo kovose su bermontininkais. Vienas Rygos lietuvių draugijos „Rūta“ steigėjų. Baigė Rygos gimnaziją ir 1924 m. persikėlė į Kauną. Studijavo Lietuvos, vėliau Berlyno universitete, 1933 m. baigė Berno universitetą. 1933 m. teisės daktaras.

Daug rašė į laikraščius „Lietuva“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Ūkininko patarėjas“. Nuo 1928 m. laikraščio „Lietuvos aidas“, vėliau ir Eltos (t. p. Latvijos naujienų agentūros Leta ir Estijos – Eta) korespondentas Berlyne. 19331935 m. dirbo Klaipėdos krašto gubernatūroje; vienas Prekybos instituto steigėjų. Bendradarbiavo Klaipėdos lietuvių leidiniuose „Lietuvos keleivis“, „Vakarai“, „Darbininkų balsas“, dalyvavo visuomenės gyvenime, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. [1]

Nuo 1936 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 19371940 m. Ženevoje Lietuvos delegacijos prie Tautų Sąjungos sekretorius. 19401946 m. Lietuvos pasiuntinybės Berne pirmasis sekretorius. Vadovavo Lietuvių spaudos biurui. Šveicarijos lietuvių bendruomenės veikėjas, tarybos pirmininkas, nuo 1980 m. garbės narys, 1948 m. „Šveicarijos lietuvių žinių“ redaktorius. 1946 m. Lietuvių bibliografinio archyvo, kuriame surinkta apie 2500 pavadinimų leidinių apie Lietuvą ir Rytų Europą iniciatorius ir vedėjas; archyvas po jo mirties perduotas Vilniaus universitetui. Nuo 1948 m. Lietuvos pasiuntinys Šveicarijoje, nuo 1954 m. pasiuntinybės patarėjas, nuo 1980 m. įgaliotasis ministras. Kad galėtų išlaikyti šeimą dirbo šveicarų daržininkystės ir gėlininkystės firmoje VATTER A.G. Berno centre. Baltų draugijos Vokietijoje valdybos, lietuvių sekcijos pirmininkas, nuo 1981 m. garbės pirmininkas. 1974 m. surengė Europos lietuvių studijų savaitę Liucernoje.[2] Bendradarbiavo JAV lietuvių laikraštyje „Dirva“.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių vadovų teisinis statusas (Die staatsrechtliche Stellung des Staatsoberhauptes in Litauen, Lettland und Estland) 1933 m., disertacija
  • Mažų šalių tarp Rusijos ir Vokietijos likimas (Kleinstaatliches Schicksal zwischen Russland und Deutschland) 1943 m.
  • Baltijos problemos (Die baltischen Probleme) 1944 m.
  • Dr. Albertas Gerutis. Lietuvos kaimynas Latgala
  • Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys, 1978 m.
  • Kazys Škirpa – sukilimo inspiratorius, 1981 m.
  • Dovas Zaunius: Mažosios Lietuvos sūnus – Nepriklausomos Lietuvos valstybės užsienių reikalų ministras, 1982 m.
  • Lithuania. 700 Years, 1983 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 148 psl.
  2. Albertas Gerutis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 613 psl.