Albano Lacialė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Albano Lacialė
it. Città di Albano Laziale
Albano L. Panorama.jpg
Albano Lacialės panorama

Albano Lacialė
41°44′00″N 12°40′00″E / 41.733333°N 12.666667°E / 41.733333; 12.666667 (Albano Lacialė)Koordinatės: 41°44′00″N 12°40′00″E / 41.733333°N 12.666667°E / 41.733333; 12.666667 (Albano Lacialė)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Italijos vėliava Italija
Regionas: Lacijus Lacijus
Provincija: Romos provincija
Meras: Nicola Marini
Gyventojų (2010): 40 516
Plotas: 23,93 km²
Tankumas (2010): 1 693 žm./km²
Altitudė: 400 m
Pašto kodas: 00041
Tel. kodas: 06
Tinklalapis: www.comune.albanolaziale.rm.it
Commons-logo.svg Vikiteka: Albano LacialėVikiteka
Miesto globėjas(-ai): Šv. Pankras Romietis

Albano Lacialė (it. Albano Laziale) – Italijos miestas Romos provincijoje, Lacijuje. Miestas yra 25 km nuo Romos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Celomajo romėniškos pirtys.
Romėnų amfiteatras

Seniausi žmonių gyvenviečių įrodymai Albano Lacialės apylinkėse randami Tor Paluči, Kastel Saveli and Kole dei Kapučini vietovėse[1] ir datuojami I tūkst. pr. m. e pradžioje. Tose vietose žmonės gyveno ir vėliau, o nuo Lacialės IIB laikotarpio (830 - 730 m. pr. m. e.) pradėjo sparčiai plisti. Manoma, kad tai susiję su legendinės lotynai|lotynų sostinės Alba Longa įkūrimu, kuri tikriausiai buvo rytiniame Albano ežero krante, priešais Albano Lacialę.

Vėliau Albano Lacialė priklausė turtingam Aričijos miestui. Romos turtingieji čia statėsi vilas. Pompėjus šalia miesto irgi turėjo vilą Albanum Pompeii. Manoma, kad Senekos vilos griuvėsiai yra pietinėje Albano ežero pakrantėje. Domiciano laikais visos šios vilos buvo sujungtos į vieną priklausančią imperatoriui ir buvo vadinama Albanum Cesaris. Imperatorius Septimijus Severas apie 202 m. netoliese įkūrė karius. Taip atsirado Kastra Albana, milžiniška karių stovykla, kuri veikė iki III a. pabaigos. Išliko didelių Karakalos pirčių griuvėsiai.[2]

Teigiama, kad 326 m. imperatorius Konstantinas I įsakė mieste pastatyti katedrą, skirtą Jonas Krikštytojui. Per Gotų karus VI a. Albano Lacialė susitraukė iki mažo įtvirtinto miestelio.[3] Imperatorius Otonas I 964 m. atidavė miestą savo kapitonui Romoje Virginia Savelli. Popiežius Paskalis II 1118 m. slėpėsi Albano Lacialėje nuo neramumų Romoje ir panaikino miestui mokestį už malamus javus. Buvus schizmai popiežiaus Inocento II laikais, 1137 m. miestą trumpam buvo užėmęs antipopiežius Anakletas II. 1142 m. Albano Lacialę nusiaubė saracėnai. Po Monte Porcio mūšio 1168 m. Romos gyventojai norėjo atkeršyti Albanui, nes šis palaikė imperatoriaus Frydricho I Barbarosos pusę, tad miestas buvo nusiaubtas. Popiežius Eugenijus IV 1436 m. įsakė sugriauti miestą. 1697 m. Albano Lacialė tapo tiesiogiai pavaldi popiežiui.[4]

Popiežius Pijus VI 1780 m. pradėjo pertvarkyti Via Appia, kad būtų galima greičiau nuvykti iš Romos į Teračiną, kur vyko pelkių nusausinimo darbai. Naujas kelias prisidėjo prie Albano ir kitų pakeliui buvusių miestų klestėjimo.[5] Per Prancūzijos revoliuciją 1798 m. vasario 18 d. Albanas su Fraskačiu, Veletriu, o vėliau Marinu pasiskelbė „Seserine respublika“ kylančiai Romos respublikai. Vėliau miestas sukilo prieš prancūzus ir Joachim Murat kariai jį nusiaubė.

1816 m. liepos 6 d. popiežius Pijus VI vėl tapo Albano Lacialės valdytoju. 1870 m. miestas tapo Italijos karalystės dalimi.

Albano Lacialės senamiestis smarkiai nukentėjo per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus.

Miestai partneriai[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Pino Chiarucci, La Civiltà Laziale e gli insediamenti albani in particolare, in Pino Chiarucci (a cura di), Il Lazio Antico - Corso di Archeologia tenutosi presso il Museo Civico di Albano 1982-1983, p. 35.
  2. Girolamo Torquati, Studi storico-archeologici sulla città e sul territorio di Marino, vol. I, capp. II - X.
  3. Riferita dal bibliotecario di S.R.E. Anastasio nella sua opera Vita Sancti Silvestri Papae, e riportata dal Riccy nelle sue Memorie storiche dell'antichissima Alba-Longa e dell'Albano moderna.
  4. Collocate, secondo il Lugli, nei vomitoria dell'anfiteatro romano.
  5. Giovanni Antonio Ricci, Memorie storiche dell'antichisima città di Alba Longa e dell'Albano moderno, libro III, capo VIII pp. 254-255.