Akcensai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Akcensai (lot. accensus, dgs. accensi) – lengvieji pėstininkai svaidyklininkai ankstyvosios Romos respublikos kariuomenėje. Akcensais tapdavo neturtingiausi legiono nariai, kurie neturėdavo už ką nusipirkti ekipuotės. Jie neturėjo šarvų ir skydų, jų pozicija būdavo trečiojoje mūšio linijoje.[1] Akcensai kaudavosi netvarkingoje rikiuotėje, palaikomi sunkiau ginkluotų karių. Akcensai kaip kariuomenės rūšis nustoti naudoti Antrojo Pūnų karo metu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad akcensai atsirado Markui Furijui Kamilui (Marcus Furius Camillus) reformuojant senųjų Romos karalių kariuomenės senąją penktąją klasę.[2] Penktąją klasę sudarydavo skurdžiausi legiono kareiviai, ginkluoti svaidyklėmis ir galbūt mažais skydais. Jie veikdavo kaip apšaudytojai, saugojantys savo dalinių rikiuotę ir trikdantys priešo rikiuotę. Spėjama, kad susidūrimai su samnitais ir pralaimėjimai kautynėse su galais parodė romėnams lankstumo svarbą ir falangų netinkamumą raižytose, kalvotose centrinės Italijos teritorijose.[3][4]

Kamilo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvojoje Kamilo sistemoje (III–IV a. pr. m. e.) kariai buvo skirstomi į klases pagal turtą, o akcensai būdavo patys skurdžiausi.[5] Akcensai būdavo ginkluoti svaidyklėmis ir akmenimis apšaudydavo priešo rikiuotę. Dėvėdavo tik tunikas, kartais turėdavo mažus skydus. Jų funkcija – apšaudytojų funkcija.[5]

Tuometiniuose legionuose 900 akcensų sudarydavo 15 manipulų (po 60 akcensų). Akcensų manipulas įeidavo į stambesnį dalinį ordus, kurį sudarydavo trys manipulai – triarijų, rorarijų ir akcensų.[1] Akcensai stovėdavo paskutinėje legiono linijoje, už priešakinės hastatų, antrosios principų, trečios triarijų ir ketvirtosios rorarijų linijos.[5]
Sutartose tvarkingose kautynėse akstimis ginkluoti apšaudytojai leviai, kurie būdavo hastatų manipulų dalis, išsirikiuodavo prieš legioną ir apsvaidydavo priešą akstimis, taip pridengdami ietimis ginkluotų pėstininkų hastatų judėjimą pirmyn. Jei hastatams nepasisekdavo pralaužti priešo linijas, jie atsitraukdavo, o priekin išeidavo ir atakuodavo sunkiau ginkluoti ir labiau patyrę principai. Jei principams nepasisekdavo palaužti priešo, jie irgi atsitraukdavo ir atakuodavo triarijai. Iš to atsirado posakis rem ad Triarios redisse 'prireikė triarijų', kas reiškia, kad prireikė panaudoti paskutines pajėgas.[5]
Kavaleristai ekvitai buvo naudojami kaip sparnų kariuomenė ir besitraukiančiam priešui persekioti. Rorarijai, skurdūs rezervo kareiviai, ir akcensai, mažiausiai patikimi svaidyklininkai, buvo naudojami kaip palaikanti kariuomenė, užtikrinanti masines atakas ir palaikanti susvyravusias gretas.[6]

Polibijaus sistema[taisyti | redaguoti kodą]

II a. pr. m. e., įvedus Polibijaus sistemą, akcensai buvo panaikinti. Vietoj jų ėmė naudoti lengvuosius apšaudytojus velitus. Į akcensus anksčiau ėjusius vyrus į kariuomenę nustojo imti.[7]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Southern, Pat (2007). The Roman Army: A Social and Institutional History. Oxford university press. p. 90. ISBN 0195328787
  2. Southern, Pat (2007). The Roman Army: A Social and Institutional History. Oxford university press. p. 89. ISBN 0195328787.
  3. Penrose, Jane (2005). Rome and Her Enemies: An Empire Created and Destroyed by War. Osprey publishing. p. 29. ISBN 1841769320.
  4. Southern, Pat (2007). The Roman Army: A Social and Institutional History. Oxford university press. p. 88. ISBN 0195328787
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Smith, William (1859). A Dictionary of Greek and Roman Antiquities. Little, Brown, and Co.. p. 495. ISBN 0893411663.
  6. Mommsen, Theodor (1903). The History of Rome, Book II: From the abolition of the monarchy in Rome to the union of Italy. The History of Rome. ISBN 0415149533
  7. Southern, Pat (2007). The Roman Army: A Social and Institutional History. Oxford university press. p. 92. ISBN 0195328787