Ajutajos karalystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
อาณาจักรอยุธยา
Anachak Ayutthaya
Ajutajos karalystė
buvusi karalystė
Blank.png
1351 – 1767 Blank.png

Flag of Ajutaja

Vėliava

Location of Ajutaja
Ajutaja apie 1400 m.
Sostinė Ajutaja
Valdymo forma monarchija
karaliai
 1351-1369 Utongas
 1758–67 Boromaracha V
Era Viduramžiai
 - Įkūrimas 1351
 - Sostinės perkėlimas 1767 m.

Ajutaja (taj. อาณาจักรอยุธยา) – tajų valstybė centriniame Indokinijos pusiasalyje, Čaoprajos upės slėnyje, egzistavusi nuo 1351 m. iki 1767 m.

Ajutajos valstybė išsivystė iš nedidelio budistinio politinio susivienijimo Menamo lygumoje, nors administracinė ir valdymo forma paveldėjo hinduistinįmahajanistinį prototipą: valstybės vadovai nebuvo „liaudies tėvais“, kaip kitose aplinkinėse valstybėse, bet valstybės struktūra ir administracija buvo biurokratinė. Kitaip nei Dvaravatis, Ajatujos karalystė ir tokio pat pavadinimo sostinė buvo ne tik šalies politinis, bet ir karinis bei ekonominis centras. Šalies mažesni miestai buvo Lopburis, Sufanburis, Frapatomas (Phra Pathom), Nakonajokas.

Ajutajos karalystės istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1300-1399 m. įvykių chronologija[taisyti | redaguoti kodą]

XVII a. Ajatujos miesto žemėlapis.
  • 1314 m. gimė Utongas, būsimos Ajutajos karalystės pirmasis karalius.
  • 1324 m. pastatyta Vat Fanančoengo (Wat Phanan Choeng) Budos šventykla Ajutajos mieste.
  • 1325 m. Utongas užimė Sukotajaus karalystės Nakonsitamarato, Ratčaburio ir Fetčaburio provincijas, bei Tanintajio ir Tavojo miestus.
  • 1331 m. princas Utongas vedė princesę iš Sufanburio.
  • 1340 m. princas Utongas vedė princesę iš Lopburio.
  • 1347 m. Sukotajaus karalystėje į valdžią atėjo karalius Litajus (Phra Maha Thammaracha I), kurio nedomino politika, kas lėmė karalystės nuosmukį. Jis susikoncentravo religiniuose reikaluose ir po mirties jam buvo suteiktas religinis Tammaraja vardas.
  • 1351 m. kovo 4 d. buvo karūnuotas pirmasis Ajutajos karalystės karalius Utongas. Po karūnacijos jis pasivadino Ramatibodžiu I (Ramathibodi I). Jo sūnus, princas Ramesuanas, buvo paskirtas Lopburio valdovu.
  • 1352 m. Karalius savo sūnų Ramesuaną išsiuntė į karą prieš Ankoro imperatorių Lompongrčhą (Lompong Racha). Po vienerių metų apsupties khmerų sostinė pasidavė, o khmerų karalius mirė. Miestui vadovauti buvo paskirtas Ajutajos vasalas. Į Ajatują buvo parvesta daug belaisvių.
  • 1353 m. pastatyta karaliaus rezidencija Vat Putaijsavanas (Wat Phutthaisawan). Iš čia karalius liepė vienuoliams nustatyti pačią tinkamiausia vietą sostinės Ajutajos statybai.
  • 1357 m. prasidėjo choleros epidemija, per kurią mirė du karaliaus sūnūs, princas Keo ir Tajus (Thai).
  • 1359 m. Ajatujoje sudarytas rašytinis įstatymų rinkinys.
  • 1363 m. princų kremacijos vietoje pastatyta stupa. Dabar ji vadinama Vat Jaičaimongkolas (Wat Yai Chai Mongkhol)[1].
  • 1369 m. mirė karalius Utongas. Jo garbei pastatyta Vat Fraramo (Wat Phra Ram) šventykla[2].
  • 1370 m. karaliaus sostą paveldėjo Utongo sūnus, princas Ramesuanas, bet ne trukus, ministrams patarus, atsisakė sosto dėdės Boromaračatirato I naudai ir grįžo į Lopburį.
  • 1371 m. karalius užėmė kelis Sukotajaus miestus. Kinijos mieste Nankine buvo atidaryta Ajutajos pasiuntinybę.
  • 1373 m. karalius Boromaračatiratas I nesėkmingai bandė užimti Kamfaengfetą.
  • 1375 m. karalius Boromaračatiratas I užėmė Fitsanuloką, antrąją Sukotajaus sostinę. Miesto valdytojas Kunsamkaejo (Khun Sam Kaeo) su daugybe miestiečių buvo įkalinti ir prievarta atvesdinti į Ajutają.
  • 1378 m. krito Kamfaengfetas, o Sukotajaus karalystės karalius Leutajus išsaugojo teritorijas Ajutajos vasalo teisėmis su sostine Fitsanuloku. Vakarinės Sukotajaus karalystės žemės prijungtos prie Ajatujos.
  • 1387 m. karalius Boromaračatiratas I pasiuntė savo armiją į Čiangmajų. Saensanu (Saen Sanu) apylinkėse įvyko atkaklus mūšis, bet Atajujos armija patyrė nesėkmę ir buvo priversti atsitraukti.
  • 1388 m. karalius Boromaračatiratas I bandė padėti Kamfaengfeto valdovui, bet Čiangsaeno (Chiang Saen) valdovas princas Fromas (Phrom) miestą užėmė. Šios karinės kompanijos metu, karalius susirgo ir grįždamas namo į Ajutają, mirė. Ketvirtuoju karalystės karaliumi tapo jo septyniolikmetis sūnus, princas Tonglanas. Ramesuanas iš Lopburio su savo armija atėjo į Ajatują, užėmė karaliaus rūmus ir areštavo jaunąjį karalių, kuris valdė tik 7 dienas. Vėliau jis buvo nužudytas Kokfrajo (Khok Phraya) vienuolyne. Karalius Ramesuanas susigrąžino sostą, kurį iš jo buvo atėmęs Tonglano tėvas Boromaračatiratas I.
  • 1390 m. Lanos karalystės armija bandė užimti Sukotajų. Sukotajaus karalius Leutajus paprašė Čiangmajaus pagalbos ir pasiūlė sukurti nepriklausomą karalystę, kad galėtų apsiginti ir nuo Ajutajos. Jaunas Čiangmajaus karalius Saenmuangmas (Saen Muang Ma) (valdė 1385-1411 m.) ėmėsi vadovauti armijai žygiui į Ajutają. Bet visas šis planas buvo klasta. Naktį jo armija buvo atakuota Sukotajaus karaliaus ir sumušta.
  • 1393 m. karalius Ramesuanas užėmė khmerų sostinę Ankor Thomą. Kmbodžos armija buvo sutriuškinta, karalius pabėgo. Sosto įpėdinis areštuotas, o anūkas Kodombongas (Kodom Bong) (tikras vardas Šisurijofavongas (Sri Suriyo Phawong)), kaip regentas, pasodintas į sostą. Jam vadovauti pasiliko Ajatujos generolas Fjajanarongas (Phya Jai Narong) su tūkstančio karių garnizonu. 90 000 khmerų belaisvių išvesta į Siamą.
  • 1395 m. mirė karalius Ramesuanas. Sostą paveldėjo Utongo anūkas Rama Ratčatiratas.
Sostinės architektūros liekanos.

1400-1499 m. įvykių chronologija[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1409 m. karalius Rama Ratčatiratas susipyko su savo ministru, armijos vadu, Čaosenabodžiu (Chao Senabodi). Šis paprašė Sufanburio princo Nakonino (Nakhon In), karalius Boromaračatiratas I sūnėno, pagalbos. Princas su armija įžengė į sostinę ir privertė paskutinį Utongų dinastijos atstovą atsistatydinti. Paskui Nakoninas pasiskelbė save karaliumi pasivadinęs Intaraču.
  • 1411 m. tajų armija pabandė užimti Fajao, bet nepavykus apsupo Čiangmajų. Jėgos buvo lygios, tad jaunas Čiangmajaus karalius Samfangkenas (Sam Fang Kaen) pasiūlė konfliktą išspręsti dvikova iki pirmo kraujo. Jei pralaimi Samfangkenas, tada jis atsistatydina, o jei jis laimi – tajų armija atsisako savo ketinimų. Pralaimėjo tajų karys ir armija turėjo atsitraukti. Buvo atakuotas ir užimtas Čiangrajus, daug belaisvių išvesta į Ajatują.
  • 1431 m. prasidėjo karas su khmerais. Karalius Boromaračatiratas II, po septinių mėnesių apsupties, užėmė Ankorą. Į Ajatują jis pasiėmė du khmerų princus su šeimomis: Frajakaeo (Phraya Kaeo) ir Frajatajų (Phraya Thai), taip pat parvežė daug šventų liūto ir buivolo atvaizdų. Kambodžos valdovu buvo paskirtas Boromaračatirato II sūnus, princas Intaburį (Inthaburi).
  • 1432 m. mirė Boromaračatirato II sūnus Intaburis (pagal Kambodžos istorijos versiją, jį nužudė).
  • 1438 m. karalius Boromaračatiratas II pastatė Vat Maheijongo (Wat Maheyong) vienuolyną[3].
  • 1442 m. karalius vėl pradėjo karinius veiksmus prieš Čiangmajų. Šis karas buvo nesėkmingas, karalius susirgo ir buvo priverstas grįžti namo.
  • 1444 m. vėl prasidėjo karinė kompanija į šiaurę. Tajų armija užėmė Patajkasemą (Pathai Kasem) ir grįžo su 120 000 belaisvių.
  • 1445 m. Ajatują pasiekė informacija, kad pietuose esantis Melakos sultonatas klesti ir dar nepriklauso Siamui. Karalius Boromaračatiratas II pasiuntė emisarą su laišku, reikalaudamas pasiduoti Ajatujos karalystei. Sultonas Muzafar Šahas atsisakė ir tajų armija puolė Melaką. Sultono skubiai mobilizuota armija sėkmingai atrėmė tajų puolimą.
  • 1448 m. mirė Boromaračatiratas II. Jo sūnus, princas Trailokanatas, įsakė karaliaus rūmus perdaryti į Vat Frašisanfeto (Wat Phra Sri Sanphet) vienuolyną[4]. Naujieji karaliaus Benkarato (Bencarat) rūmai buvo pastatyti į šiaurę nuo senųjų, Lopburio upės krante. Jis kremavo balzamuotą Utongo (Ramatibodis I) kūną ir kremacijos vietoje pastatė Vat Fraramo (Phra Ram) vienuolyną[5] ir pagodą karalių kūnams laikyti.
  • 1454 m. prasidėjo raupų epidemija nusinešė labai daug žmonių gyvybių.
  • 1455 m. karalius Trailokanatas pabandė laivynu užimti Melakos sultonatą. Ir šį kartą sultonas Muzafar Šahas sėkmingai apgynė šalį, o tajų armija 1456 m. buvo priversta atsitraukti.
  • 1458 m. Fitsanuloke pastatytas Vat Čulamani (Wat Chula Mani) vienuolynas[6].
  • 1463 m. karaliaus rezidencija laikinai buvo perkelta į Fitsanuloką, kad efektyviau būtų galima vykdyti karinius veiksmus prieš Čiangmajų. Ajatujos regentu paskirtas jo vyresnysis sūnus, princas Boromaračatiratas III, o jaunesnysis sūnus, princas Intaračas (Intharacha), kartu su tėvu persikėlė į naują sostinę Fitsanuloką. Šis miestas sostine buvo 25 metus.
  • 1465 m. karalius Trailokanatas aštuoniems mėnesiams persikėlė gyventi į Vat Čulamani vienuolyną. Daugiau nei 2 000 pasekėjų lydėjo jį, o kaimyninių šalių valdovai suvažiavo pažiūrėti įšventinimo ceremonijos. Čiangmajaus karalius atsiuntė pasiuntinį su 12 aukščiausių dvasininkų palyda.
  • 1471 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta, kad pagautas baltas dramblys[7]. Vėliau buvo išleistas įsakymas, kad visi balti drambliai yra karaliaus nuosavybė.
  • 1472 m. karalius Trailokanatui gimė trečias sūnus, princas Džetas (Jettha).
  • 1474 m. tajai užpuolė Čiangmajaus teritoriją, užėmė Čiengjueną (Chiengjuen) ir Čaliengą (Chalieng) (dabar Savankalokas taj. สวรรคโลก). Karalius Tilokaračas (Tilokaracha) Čiengjueną atsikovojo ir pasiūlė pasirašyti taikos sutartį su Ajatują. Nors konfliktas oficialiai nebuvo sureguliuotas, bet kariniai veiksmai buvo įšaldyti.
  • 1488 m. mirė karalius Trailokanatas, sostą paveldėjo jo sūnus, princas Boromaračatiratas III. Sostinė vėl perksikėlė į Ajutają. Tajų armija užėmė Davėjų.
  • 1491 m. mirė karalius Boromaračatiratas III, sostą paveldėjo jo brolis Ramatibodis II.
  • 1492 m. karalius pastatė dvi Vat Šisanfeto (Wat Sri Sanphet) pagodas[8], savo tėvui ir vyresniajam broliui.
Trys Vat Šisanfeto (Wat Sri Sanphet) pagodos.

1500-1599 m. įvykių chronologija[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1500 m. karalius Ramatibodis II įsakė pastatyti didžiulę Budos statulą naujoje Vat Šisanfeto salėje. Prireikė trejų metų, kol buvo pastatyta Frašisanpfeto (Phra Sri Sanphet)[8] Budos statula (dar vadinama Phra Sri Sanphetdayan).
  • 1507 m. Čiangmajaus karalius Muangkajo (Müang Kaeo) užpuolė Sukotajų, bet laosiečių armija buvo priversta pasitraukti atgal.
  • 1508 m. tajų armija užėmė Frae, bet vėliau turėjo atsitraukti.
  • 1509 m. įvyko paskutinis karinis konfliktas su Melakos sultonatu.
  • 1511 m. Portugalijos vietininkas, karininkas ir diplomatas Afonso de Albukerkis, supratęs, kad Siams turi rimtų ketinimų į Melaką, rugpjūčio 10 d. pats užėmė Melaką. Jis jūra pasiuntė į Ajatują pasiuntinį su laišku dėl prekybos lengvatų.
  • 1512 m. antrasis portugalų diplomatas portug. Antonio de Miranda de Azevedo į Ajutajos karalystę atvyko sausumos keliu.
  • 1515 m. karalius su sūnumis, princu Eku (Ek) ir princu Atitja (Athitya), įsiveržė į Laosą prie Lampango. Mūšis įvyko prie Mavango (Mae Wang) upės. Laosiečių armija buvo sutriuškinta ir Lampangas buvo užimtas. Į Ajatują buvo parvežta juodo akmens Budos statula.
  • 1516 m. trečiasis portugalų diplomatas portug. Duarte de Coelho Ajatujoje pasirašė susitarimą dėl ginklų importo. Siamas sutiko garantuoti religinę laisvę, padėti įkurti prekybos taškus. Karalius leido Ajutajos matomoje vietoje pastatyti krucifiksą. Buvo sutarta, kad portugalai gali gyventi ir prekiauti Siame: Tanintajyje, Mjeike, Pattani ir Nakon Ši Tamarate.
  • 1526 m. vyriausias karaliaus sūnus, princas Noputangkunas (No Phutthangkun), paskirtas Fitsanuloko gubernatoriumi.
  • 1529 m. liepą netikėtai mirė karalius Ramatibodis II, sostą paveldėjo jo sūnus, princas Noputangkunas, pasivadinęs Boromaračatiratu IV.
  • 1533 m. nuo raupų mirė karalius Boromaračatiratas IV, sostą paveldėjo jo sūnus, princas Ratsadas (Ratsada). Penkemetis vaikas tapo 12–juoju Ajutajos karaliumi.
  • 1534 m. Luangas Prasoetas tajų kronikose rašė, kad jaunasis karalius mirė nelaimingo atsitikimo metu, bet vėlesniuose kronikose rašoma, kad buvo nužudytas. Sostą paveldėjo Ramatibodžio II sūnus, Fitsanuloko gubernatorius, netikras Boromaračatirato IV brolis, Čairačas.
  • 1540 m. Tongu karalius Tabengšvehtis (Tabinshwehti) kare su Pegu (Bagas) įsivėlė į konfliktą su tajais. Karalius Čairačas užpuolė mianmariečių armiją ir išvijo iš savo teritorijos. Šioje operacijoje dalyvavo ir portugalų samdiniai.
  • 1545 m. tris dienas sostinėje siautė gaisras. 10 000 žmonių žuvo, sudegė daug visuomeninių pastatų ir šventyklų.
  • 1547 m. netikėtai mirė karalius Čairačas, manoma, kad buvo nunuodytas žmonos Taošisudačan (Thao Sri Suda Chan). Sostą paveldėjo karaliaus ir Taošisudačan sūnus, princas Jodfas.
  • 1548 m. lapkričio pradžioje mirė karalius Jodfas. Tiksli mirties priežastis nežinoma. Luangas Prasoetas tajų kronikose rašė, kad jaunasis karalius mirė nelaimingo atsitikimo metu, bet vėlesniuose kronikose rašoma, kad buvo nužudytas Vat Kokfrajos (Wat Khok Phraya) vienuolyne[9]. Lapkričio 11 d. buvo karūnuotas Voravongsatiratas, kuris soste išbuvo 42 dienas ir buvo nužudytas.
  • 1549 m. sausio 19 d. karūnuotas naujas karalius Mahačakrafatas. Rugpjūtį prasidėjo keturis mėnesius trūkęs karas su Mianmaru. Tabengšvehtčio armija įsibrovė į tajų žemes ir apsupo Ajatują.
  • 1550 m. aplink sostinę nutarta pastatyti gynybinę sieną.
  • 1561 m. šalyje įvyko sukilimas. Sukilimui vadovavo Čairačo jaunesnysis sūnus, princas Šisinas (Sri Sin). Princas žuvo viename iš susidūrimų su karaliaus sūnaus, princo Mahino (Mahin), žmonėmis.
  • 1563 m. prasidėjo antrasis mianmariečių antpuolis. Karalius Bajinaugas (Bayinnaung) su 200 000 karių armija puolė Siamą. Sukotajus ir Pidžajus (Pijai) pasidavė, o Fitsanulokas, iškankintas bado ir maro, krito po neilgos apsupties.
  • 1564 m. vasarį, netikėtai dėl tajų, mianmariečiai atakavo Ajutają. Nepasiruošusi atakai tajų armija buvo priversta sudėti ginklus, o karalius Mahačakrafatas, pasirašyti taikos sutartį Mianmaro karaliaus sąlygomis. Gruodžio mėnesi buvo okupuotas ir Čiangmajus.
  • 1565 m. intrigų draskomoje karaliaus aplinkoje, karalius Mahačakrafatas, norėdamas sustiprinti šalies pozicijas, nesėkmingai bandė apvesdinti savo dukrą su Laoso karaliumi.
  • 1568 m. gruodį 200 000 karių mianmariečių armija įsiveržė į Siamą ir susijungusi su tajų armija iš šiaurės pajudėjo link Ajatujos.
  • 1569 m. sausį mirė karalius Mahačakrafatas, sostą paveldėjo jo sūnus, princas Mahintratiratas. Rugpjūčio 30 d., po septinių mėnesių apgulties, panaudojus klastą, buvo užimta Ajatują. Šalis 15 metų priklausė Tongu dinastijai, bet išlaikė plačią autonomiją.
  • 1570 m. pakeliui į Mianmarą mirė buvęs Siamo karalius Mahintratiratas.
  • 1584 m. gegužės 3 d., praėjus 15 metų po Ajatujos užkariavimo, princas Naresuanas nutraukė susitarimus su Mianmaru. 300 000 karių mianmariečių armija įsiveržė į Siamą, bet jų žygis nepavyko, nes karalius Naresuanas panaudojo „išdegintos žemės taktiką“.
  • 1587 m. mianmariečiai vėl bandė atakuoti Siamą, bet sulaukė stipraus pasipriešinimo ir patyrę daug nuostolių, buvo priversti atsitraukti. Konfliktu pasinaudojusi Kambodža įsiveržė į Siamą, bet Naresuanas apgynė Ajatują.
  • 1590 m. mirė karalius Maha Tamaračatiratas, sostą paveldėjo princas Naresuanas. 200 000 karių mianmariečių armija buvo sumušta sostinės prieigose.
  • 1592 m. gruodį Mianmaras pabandė dar kartą nugalėti Siamą. Buvo surinkta 250 000 karių armija. Pagal legendą, Naresuaną paliko jo generolai ir jis, kad išgelbėtų sostinę, išsikvietė Mianmaro sosto įpėdinį į dvikovą. Nugalėjo Naresuan ir mianmariečių armija atsitraukė.
  • 1593 m. tajų armija užėmė Mianmaro Tanintajio ir Tavojaus miestus. Gegužę tajų armija įžengė į Kambodžą. Daugelis provincijų pasidavė be mūšio, o Kambodžos karalius Čejus Četas I (Chey Chettha I) su sūnumis pabėgo iš šalies. Kambodžai valdyti buvo paskirtas tajų gubernatorius.
  • 1596 m. tajų armija vėl puolė Mianmarą, bet ši karinė kompanija baigiasi nesėkmingai dėl tajų sąjungininkų išdavystės.
  • 1598 m. į Ajatują atvyko Ispanijos pasiuntinys. Pasirašyta tarpusavio prekybos sutartis.

1600-1699 m. įvykių chronologija[taisyti | redaguoti kodą]

Karalius Narajus priima prancūzų pasiuntinį
1686 m.prancūzų sudarytas Siamo žemėlapis
  • 1600 m. gegužę karalius Naresuanas užėmė Mianmaro Taungu provinciją.
  • 1605 m. balandžio 7 d. mirė karalius Naresuanas nepalikęs nei žmonos, nei sosto įpėdinio. Karaliumi tapo jo brolis Ekatotsarotas. Ajutajoje įvestas pirmasis mokestis pinigais. Mieste pasirodė pirmieji olandų pirkliai.
  • 1608 m. princas Morisas Nasau (ol. Maurits van Oranje) Hagoje priėmė pirmąjį Europoje Ajutajos pasiuntinį, buvo pasirašytos jūros ir prekybos sutartys.
  • 1609 m. į Ajatują atvyko pirmasis portugalų misionierius, Baltazaras de Seguera (portug. Balthazar de Seguerra).
  • 1612 m. Siame pasirodė pirmosios anglų faktorijos, o olandai atidarė pirmąją prekybos atstovybę. Birželio 23 į Patajos uostą atplaukė pirmasis britų laivas „Globe“[10].
  • 1620 m. mirė karalius Ekatotsarotas, sostą paveldėjo jo sūnus, princas Sisaovafakas pasivadinęs Songtamu.
  • 1616 m. pas Japonijos Tokugavos antrąjį siogūną Tokugava Hidetadą pasiusta diplomatinė misija.
  • 1626 m. iš Manilos į Ajatują atvyko tėvo Pedro de Morejono (isp. Pedro de Morejon) misija. Ispanų jėzuitas turėjo užduotį išlaisvinti ispanų jūrininkus, įkalintus per 1624 m. Don Fernando De Silva incidentą[11], ir padėti jėzuitų misiją Siame.
  • 16281629 m. pasikeitė keli sosto paveldėtojai. Mirus karaliui Sisaovafakui, sostą paveldėjo jo keturiolikmetis sūnus, princas Četatiratas. Karalius netrūkus buvo nužudytas ir sostą paveldėjo jo brolis, princas Atitajavongas, bet po 36 dienų buvo nuverstas (nužudytas po 7 metų). Sostą užėmė Ajatujos pirmasis ministras Prasatongas.
  • 1655-1656 m. pasikeitė keli sosto paveldėtojai. Mirus karaliui Prasatongui, sostą paveldėjo jo sūnus, princas Čaofačajus. Prieš naująjį karalių, kunigaikštis Sisutamaračas su princu Narajumi pradėjo regzti intrigas. Karalius buvo pagrobtas ir nužudytas. Sostą perėmė Sisutamaračas, bet po kelių mėnesių Narajus įvykdė šalyje perversmą ir užgrobė sostą.
  • 1664 m. į Siamą atvyko katalikų misionieriai. Karalius Narajus nelabai domėjosi jų religija, bet panaudojo jų žiniomis statant gynybinius įtvirtinimus.
  • 1675 m. Siame pasirodė islamo religijos skleidėjai. Į Ajatują atplaukė britų laivas „Feniksas“ (Phoenix), juo atplaukė ir graikas Konstantinas Geralis (žinomas kaip Konstantinas Folkonas gr. Κωνσταντίνος Γεράκης), kuris Siame padarė neįtikėtiną karjerą.
  • 1679 m. Konstantinas Folkonas pradėjo dirbti tajų vyriausybėje vertėju (graikų, prancūzų, anglų, portugalų, tajų). Po kelerių metų, įgavęs karaliaus pasitikėjimą, jis jau dirbo užsienio prekybos vadovu, paskui tapo užsienio reikalu ministru.
  • 1685 m. rugsėjį į Ajatują atvyko Prancūzijos delegacija, kurios planuose buvo atversti Siamo karalių į katalikybę. Karalius naujos religijos atsisakė, bet buvo suinteresuotas Siamo – Prancūzijos santykių plėtra ir gruodžio mėn. buvo pasirašyta prekybos sutartis. Prancūzams atiteko iš Puketo išvežamo alavo monopolija bei miestas Songkhlas, kuriame jie galėjo statyti įtvirtinimus.
Siamo ambasadorius pas Liudviką XIV 1686 m.
  • 1687 m. balandžio 28 d. po kilusio prekybinio konflikto su britais, karalius Narajus iš šalies išsiuntė visus Britų Rytų Indijos kompanijos atstovus, o rugpjūčio 11 K. Folkono patarimu, paskelbė Britų Rytų Indijos kompanijai karą. Rugsėjo 27 d. į Ajatują atvyko prancūzų delegacija su 600 karių ir 300 karo inžinierių. Gruodžio 1 d. pasirašyta nauja Siamo ir Prancūzijos prekybos sutartis, pagal kurią Prancūzų Rytų Indijos kompanijai suteikiama daugiau prekybos privilegijų.
  • 1688 m. kovą susirgo karalius Narajus, o jo generolas Fetračas, norėdamas perimti sostą, nužudė sosto įpėdinį, karaliaus sūnų, princą Frapijų (Phra Piya). Liepos 5 d. K. Folkonas buvo apkaltintas išdavyste, kad jis norėjo į sostą pasodinti karaliaus sūnų, princą Frapijų. Fetračas nužudė princus Čaofapaitotą (Chao Fa Apaitot) ir Čaofanojų (Chao Fa Noi), bei įsakė pradėti prancūzų įtvirtinimų apsuptį prie Bankoko (tada dar tik maža gyvenvietė). Liepos 11 d. nepalikęs artimų giminaičių mirė karalius Narajus. Fetračas karūnnavosi pats save. Rugsėjį prancūzų kariškiai paliko Siamą, Fetračas įkaitais paėmė europiečius misionierius, kaip garantą, kad saugiai galėtų grįžti tajų atstovybė iš Europos.
  • 1689 m. gruodį Siamo atstovybė grįžo iš Europos. Misionieriai buvo paleisti ir Siamas uždarė savo iš0rės sienas.
  • 1690 m. liepą įvyko sukilimas Nakon Najoke.
  • 1691 m. gruodį įvyko sukilimai Korate ir Nakone.
  • 1698 m. spalį į Ajatują sugrįžo prancūzų delegacija ir pasiūlė karaliui sudaryti naują sutartį, bet karalius pasiūlymą atmetė. Prancūzija atsisakė savo įtakos Siame.
  • 1703 m. karalius Fetračas susirgo ir savo įpėdiniu paskirė tolimą giminaitį Čaofrapijaisurindrą (Chao Phra Pijaisurindr), bet šis atsisako sosto Luangsorasako (Luang Sorasak) naudai. Luangsorasakas karūnuojamas ir pasivadina Sanfetu VIII („Karalius tigras“).
  • 1709 m. mirė „Karalius tigras“ ir sostą paveldėjo jo sūnus, princas Taisa.
  • 1733 m. sausį mirė karalius Taisa, sostą paveldėjo jo sūnus, princas Boromakotas. Sostinėje prasidėjo trumpas pilietinis karas tarp naujojo karaliaus ir jo dviejų brolių, kuriuos jis nugali.
  • 1758 m. gegužę princas Utumfonas perėmė sostą iš tėvo, nes jo vyresnysis brolis Ekatatas, dar tėvui esant gyvam, buvo pripažintas silpnapročiu ir išsiųstas į vienuolyną. Per pirmus valdymo mėnesius jis areštavo ir nužudė savo brolius, o kai Ekatatas pareiškė pretenzijas į sostą, Utumfonas pasitraukė į vienuolyną.
  • 1759 m. Mianmaro karalius Alaungpaja (Alaungpaya) įsiveržė į Siamo teritoriją ir užėmė Tavojų, Mergujį ir Tenaserimą.
  • 1760 m. balandį Alaungpaja apsupo Ajatują. Karalius Ekatatas, jausdamas, kad pats nesugebės vadovauti sostinės gynybai, pakvietė savo brolį į pagalbą. Mianmaro armija atsitraukė, bet todėl, kad patrankos šūvio metu Alaungpaja buvo sužeistas. Jis mirė pakeliui į Mianmarą.
  • 1762 m. Utumfonas vėl pasitraukia į vienuolyną.
  • 1763 m. Mianmaras užėmė Čiangmajų ir dalį dabartinio vakarų Laoso.
  • 1765 m. birželį dvi mjanmų armijos, viena iš vakarų Mianmaro kita iš Čiangmajaus, pajudėjo link Ajutajos. Spalio mėn. užėmė Siamo šiaurę, vakarus ir pietus, o gruodį buvo atakuotas Tonburis (Bankokas). Britų kapitono Ponio (angl. Ponney) vadovaujami būriai sėkmingai pasipriešino mianmariečių armijai. Karalius iš pavydo, nušalino britų kapitoną nuo vadovavimo ir Mianmaro armija lengvai užėmė teritorijas į pietus nuo Ajatujos.
  • 1766 m. vasarį Mianmaro armija apsupo Ajatują.
  • 1767 m. balandžio 7 d., po 14 mėnesių apsupties, Siamo sostinė Ajatuja buvo užimta. Šio anpuolio tikslas buvo ne paversti Siamą Mianmaro vasalu, kaip du amžiai atgal, o sunaikinti Ajatujos karalystę. Karaliaus Hsinbjušino (Hsinbyushin) įsakymu miestas buvo sudegintas iki pamatų, tūkstančiai žmonių išvaryti į vergovę.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Dalinai nepriklausomų tajų miangų (Mueang) (taj. เมือง) atsiradimas šiose vietose neiššaukė vietos gyventojų monų priešpriešos: upių slėnių ekonomika auginant ryžius ir drėkinimo sistemų plėtimas reikalavo didelio gyventojų tankio, ne mažiau 200 gyv/km². Kaimai–bendruomenės buvo pagrindinis gamybinis ir socialinis vienetas. Gyventojų migracija iš šiaurės, lėmė ryžių ekonomikos ir prekybos klestėjimą, kas sukūrė ekonominius pagrindus Ajutajos valstybei.

Vykdant intensyvią ryžių auginimo politiką, Ajutajos valdovai naudojo tradicinę valstybės praktiką įsisavinant naujus žemės plotus – dalinant neapdirbtą žemę vienuoliams. Kiekvienas, apie Ajutają esantis budistų vienuolynas, gaudavo ne mažiau 25 šeimas „šventyklos vergų“. Į vienuolynų žemes ateidavo ir laisvi žemdirbiai, taip sukurdami bendruomenes. Vykdant tokią politiką, greitai aplinkiniai Ajutajos rajonai tapo tankiai apgyvendinta zona, su dideliu darbo jėgos potencialu.

Ajutaja eksportavo ryžius, alavą, šviną, medieną, dramblio kaulą ir laukinių žvėrių kailius.

Teisė[taisyti | redaguoti kodą]

1360 m. karalius Utongas paskelbė, kad „visa Ajutajos žemė priklauso vyriausybei. Liaudis gali čia gyventi ir dirbti žemę, bet negali turėti nuosavybės į žemę“. Žemės nuomos mokestis – 10% gauto derliaus.

1355 m. buvo išleistas griežtas įstatymas už vergų vagystę arba laisvų žemdirbių nuviliojimą į kitas ekonomines zonas. Ne mažiau griežta bausmė buvo ir pabėgėliams. Nepaisant to, ankstyvojoje Ajutajos valstybės stadijoje, valstybė nesugebėjo efektyviai kontroliuoti darbo jėgos. Žemdirbiai, gelbėdamiesi nuo valstybės išnaudojimo, bėgo į šiaurinius miangus: Sukotajų, Fitsanuloką, Kamfaengą, kur vyravo patriarchalinė tvarka. Akmenyje išlikęs iškaltas Ajutajos karaliaus Rama Ratčatirato įsakymas (1397 m.), Sukotajaus valdovus (Ajutajos vasalas) įpareigoja grąžinti visus pabėgėlius į jų buvusias gyvenamąsias vietas.

1376 m. buvo išleistas įstatymas reglamentuojantis gyventojų mobilizaciją į armiją ir valstybinį darbą. Žemę dirbantieji buvo suskirstyti į dešiniuosius (civiliai) ir kairiuosius (karo prievolininkai). Jaunimui buvo prievolė praeiti karinį arba profesinį (statyba) pasirengimą viename iš mu (būrys), kurie sudarė batalionus kong ir pulkus krom. Prievolė buvo vykdoma pagal giminystės ryšį: pirmas, trečias ir t. t. sūnus pagal motinos liniją ir antras, ketvirtas ir t. t. pagal tėvo. Fiskalinis vienetas, nuo kurio buvo skaičiuojama prievolė buvo ryžių laukas na.

1454 m. Trailokanatas išleido įstatymus apsprendžiančius civiliu ir kariškių vietą visuomenėje. Piliečio vieta visuomenėje buvo nustatoma pagal rangus–vertingumą saktina. Pagal saktiną aukščiausią rangą turėjo karaliaus šeima, žemiau buvo aukštuomenė kunnang. Paprasti gyventojai pray pagal saktiną turėjo nuo 10 iki 350 rai (0,16 ha), o >10 buvo vergai mham. Kontrolė, atliekant valstybinį darbą, buvo vykdoma pagal patronažo sistemą: gyventojas, turintis atlikti valstybinį darbą, iš valdžios tarnautojų išsirinkdavo savo patronažą, prieš kurį ir atsiskaitydavo.

Valdant karaliui Ramatibodžiui II buvo atlikta karinė reforma. Aplink sostinę esančių provincijų vyrai nuo 18 iki 60 metų buvo suskirstyti į dvi grupes. Iki 20 metų pray som ir vyresni – pray lung. Jų vardai buvo surašyti į valstybinį registrą. Pirmieji karinį pasiruošimą atlikdavo atsakingų asmenų (patronų) namuose, o vyresnieji – šešis mėnesių dirbo valstybei.

Socialinė visuomenės struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Thailand-orn.png
Tajų istorija
Tailando, Laoso
Lygumų karalystės VIII-XIII a.:
Khmerų imperija, Dvaravati, Haripundžaja
Aukštumų karalystės VIII-XIII a.:
Nandžao, Čeng Hungas, Sua, Hiranas
Karalystės XIII-XVIII a.:
Lan Na, Lan Sangas, Sukhotajus, Ajutaja, Šanų valstybės
Karalystės XVIII-XIX a.:
Thonburis, Vientianas, Luangprabangas, Čampasakas, Phuanas
Ratnakosinas, Prancūzijos Indokinija
Tailando karalystė,
Laoso karalystė > Laoso LDR
Istoriniai regionai:
Thaengas, Čeng Hungas, Phuanas, Sua, Isanas, Šiaurės Tailandas, Centrinis Tailandas, Hongsa

Be aristokratijos, kuri paveldėdavo savo visuomenės statusą, Ajutajoje egzistavo sostinės aukštuomenė trakun, didelis tarnautojų bajorų sluoksnis kunnang, valstiečiai – kaimo aukštuomenė, provincijos didikai ir biurokratinės struktūros.

Žemę dirbantys gyventojai pray užėmė gana aukštą padėtį visuomenėje, bet negalėjo turėti ginklo. Vienos šeimos gyventojai galėjo turėti skirtingus socialinius ir teisinius statusus. „Laisvė“ buvo aukštai vertinama, o valstybė savo įstatymais stengėsi išsaugoti didelį pray skaičių, bet garantuodama atleisti žemdirbį nuo skolų vergijos. Ginė ji laisvę pray ir nuo valdininkų savivalės ir nuo kaimo elito. Nuo darbo valstybei, valstietis galėdavo vietoj savęs pasiusti šeimai priklausantį asmenį (pvz., dukros vyrą), kuris atlikdavo karinę tarnybą ir pan.

Vergai tham buvo laikomi gyva nuosavybe ir galėjo priklausyti pasauliečiams dasa ir vienuolynams kha phra.

Tarptautiniai santykiai[taisyti | redaguoti kodą]

Tarptautiniuose Ajatujos santykiuose didelę reikšmę turėjo prekyba su Kinija. XVI a. pradžioje pasirašyti susitarimai su portugalais, leido europiečiams apsigyventi šalyje. 1516 m 300 Portugalijos patikėtinių apsigyveno sostinėje, jų tarpe buvo prekybininkai ir karo ekspertai. Vyko prekyba ryžiais, alavu, dramblio kaulu, benzoinio stirako (Styrax benzoin) derva, indigu ir mediena[12]. XVII a. pradžioje ir viduryje ypač sustiprėjo tarptautiniai santykiai su Europos valstybėmis. 1608 m. Europoje pradėjo reziduoti pirmasis Ajutajos pasiuntinys, pasirašytas jūros ir prekybos sutartis su Nyderlandais, Prancūzija, Anglija. Visą tai vyko iki 1689 m., kada buvo uždarytos valstybės sienos ir nutraukti bet kokie užsienio santykiai.

Ajutajos valdovai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Tailando valdovai

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Ajutajos karalystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka