Aitvaras (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kitos reikšmės: Aitvaras (reikšmės)

Aitvaras (Atvaras, Damavykas, Gausinėlis, Koklikas, Pūkis, Sparyžius, Spirūkas, Svitelis, Žaltvikšas, Žalviskas) lietuvių mitologijoje – pagoniškojo panteono dieviška būtybė, atmosferos, vandens, ypač debesų, saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais. Tai materialines gėrybes nešanti būtybė.

Aitvaras minimas M. Mažvydo ir kt. (XVI a.). Palyginamas su latvių Pukē. Tipologiškai jis artimas slavų „ugninei gyvatei (plg. su Lužicos serbų „Pjenježny Zmij“, „piniginė gyvatė“).

Žodis „aitvaras“ susideda iš žodžių „aiti“ (perėjūnas, nenuorama, padauža) ir „varas“ (dinamiška jėga – nepaprastai greitas judėjimas). Žodžio „aitvaras“ kilmė sietina ir su žodžiu „aitauti“ (maldyti, raminti). Kaprizingą aitvarą reikia raminti, maldyti. Pagal kitą aiškinimą, žodis kildinamas iš iranėnų pativāra, kaip ir lenkų poczwara („piktoji dvasia, košmaras“)[1].

Aitvaras siejosi su keturiais senovės žmogaus pastebėtais Visatos elementais: ugnimi, vandeniu (jie visokios pradžios, gimimo, vaisingumo šaltiniai), oru, žeme ir jos žmonėmis. Tvarkė lietaus perteklių, globojo žemdirbystės produktus.

Aitvaras vaizduojamas kaip gaidys (kai kada gaidys, atrajojantis grūdus), garnys, varnas, juodvarnis, orinis žaltys, ugninė gyvatė, ugninis ar juodas pagalys, šakas laužantis viesulas. Susijęs su Deive Paukšte ir Gyvate.

Archainiuose mituose ugninis Aitvaras vaizduojamas uždarančiu ar slaptai ryjančiu vandenį, taip sukeliančiu sausrą. Už tai Aitvarą mušdavo dievas Perkūnas. Anot sakmių, daugelis ežerų, duobių, pelkių padaryta Perkūno, mušančio Aitvarą, kuris gėrė vandenį.

Aitvaras gali pasirodyti įvairiais pavidalais: labiausiai mėgsta pasireikšti viesulu ir lekioti po laukus, girias, braškinti šakas, laužyti medžių viršūnes, kitur aitvaras yra būtybė, skraidanti padangėmis ugninio žalčio pavidalu. Jis nusileidžia ant žemės girioje, turi ten savo būstą.

Krintantys meteoritai sudarė sąlygas atsirasti kitokiems aitvarų vaizdiniams: lekiančios ugninės uodegos, ugninės juostos, ugnies kamuoliai, paukščiai su labai ilga šviesiai blizgančia uodega, ilgos žibančios šienkartės, ugniniai, raudoni ar juodi pagaliai, ugniniai žalčiai, ugniniai žarstekliai, ilgi žalčiai, kurių vienas galas storesnis ir žėrintis.

Kai kada Aitvaras būna tamsus arba žalias, besivyniojantis kaip uodega, iš priekio storas, trykštantis ugnimi, lekiantis su kibirkštimis kaip raudona aukso ugnis, pradingstantis valstiečio kamine ar pastogėje, tariamai atnešdamas šeimininkui turtą.

Aitvarai, nešantys atitinkamas gėrybes, turi skirtingą išvaizdą: raudoni – kai neša pinigus, juodai raudoni ir auksiniai – kai neša auksinius pinigus, balti ir baltai žydri – kai neša sidabrinius pinigus, pilki ir juodi – kai neša grūdus arba skrenda netoli žemės.

Vėlesnėje tautosakoje Aitvaras pasirodo paukščiu, viščiuku, juodu ar raudonu gaidžiu, juodu garniu, varna, juodvarniu, stebuklinga paukšte, kuri išvirta ir suvalgyta padeda po pagalve auksinių pinigų. Aitvarai pasirodo ir įvairių spalvų būtybėmis, belakstančiomis vasaros ar rudens vakarais virš medžių viršūnių. Galvos jų apsuptos ugnies.

Aitvaras – nemirtingas. Žudomas jis virsta kibirkštimi, todėl visada sukelia gaisrą (ugninis aitvaras ryja vandenį), už ką jį muša Perkūnas.

Kartais Aitvaras laikomas gera, kartais bloga būtybe. Jis dirba paslapčia, neprašytas. Dažnai žmogus net nenutuokia turintis Aitvarą, bet jo namuose visada yra gėrybių. Jis globoja gerus, kitų skriaudžiamus, negobšius žmones, prineša jiems visokio turto: javų, linų, pinigų, dažniausiai atimtų iš turtingų gobšuolių. Pelnęs Aitvaro palankumą, žmogus vargo nemato, tačiau tikima, kad jo prinešti lobiai nieko gero nelemia.

Pamiltai mergelei aitvaras atneša gintaro karolių, šilkinių kaspinų, žiedų. Merginos, kuriai jis piršosi, tėvui pripila tris aruodus: vieną – aukso, kitą – sidabro, trečią – vario. Kartais, pamilęs kaimo gražuolę, veda ją ir neša padangėmis į savo dvarą. Kai kada aitvaras ugninio žalčio pavidalu skuba pas pamiltą mergelę, o atlėkę, virsta gražiu berneliu.

Vargšui žmogui, kuris aitvarą pavalgydino, atiduoda paskutinę duonos plutą, prineša maišą žolės ar skiedrų, kurie, parnešti namo, virsta auksu. Gobšam valstiečiui pripila kepurę ir kišenes aukso, kurie namie virsta šiukšlėmis ir mėšlu.

Aitvaras taip pat neša ir javus, tik su sąlyga, kad jų nepardavinėtų. Jeigu žmogus šios sąlygos neišlaiko, aitvaras ne tik nustoja nešioti javus, bet ir išneša visa, ko dar buvo aruoduose. Savo globotiniams aitvaras drausdavo ir skolinti javus. Tuos reikalus galėjęs tvarkyti tik jis pats.

Atlėkęs Aitvaras lenda į klėtis, klojimus, iš ten paima visą skalsą, kurią nuneša savo šeimininkui. Jeigu sakydavo, kad „nėra skalsos“, tai reikšdavo, kad aitvaras iš aruodo kitur išnešė grūdus. Aitvarai išlėkdavo lauk pro kaminus, pastoges.

Pagal padavimus Aitvarą žmogus gali rasti, pirkti, prisivilioti, prisijaukinti. Tai gali būti iš lauko parnešta pantis, pagalys, kaištis, jį galima įsigyti pakėlus anglies gabaliuką, taip pat išperinti iš 9–12 metų juodo gaidžio padėto kiaušinio arba surasti kaip šlapią viščiuką po laukine kriauše. Iš velnio Aitvarą galima gauti už kieno nors sielą.

Iš Aitvaro esą galima atimti jo nešamą turtą: pamačius jį lekiantį, reikia tuoj pat nauju arba surūdijusiu peiliu neatsigręžiant atgalia ranka prismeigti prie žemės švarko skverną arba sau kaip nors durti peiliu. Tada iš aitvaro bus atimta visa, ką jis neša. Atimti iš Aitvaro turtą dar galima ištraukiant savo drabužių sagą, greitai atsisegant švarką, perplėšiant kelnes, marškinius, įsidedant į sterblę lašinių, įsmeigiant į žemę šakes.

Ant svirnų kraigų, kuriuose buvo laikomi javai, žmonės uždėdavo vežimų tekinius, kad Aitvaras, pavogęs grūdų, nenuneštų jų į kaimynų svirnus. Tuo pačiu tikslu svirnuose arba ant jų statydavo statulėles, vadinamas svirnų sargais. Kad Aitvaras galėtų įeiti į namus, kartais darydavo skyles abiejuose namų galuose arba kamarų duryse.

Aitvaras buvo gerbiamas. Šeimininkas, gaunantis iš jo turtų, turėjo Aitvarą maitinti kiaušiniene, pienu, medumi, koše, kukuliais. Už tai jis sąžiningai tarnavo.

Aitvaras – savarankiška, pavydi, kerštinga būtybė. Kuo nors neįtikus jam, žmogų galėjo ištikti baisios nelaimės, o Aitvaras ne tik nieko nebenešti, bet ir trobas sudeginti. Aitvaru atsikratyti beveik neįmanoma. Vienintelis būdas – nunešti ten, kur jį buvo surastas.

Įvedus krikščionybę, Aitvaras buvo paskelbtas demonu, piktąja jėga, kuri nebijo kryžiaus ir kitų krikščioniškųjų atributų, tapo piktųjų dvasių priešas. Net velniai nuo jų bėgdavę. Anksčiau jis gyveno savo būstinėse, esančiose padangėse, giriose, o dabar – klėtyse, pastogėse, kamarose. Jam priskirtos vagystės – esą jis vagiantis visokį turtą iš vienų žmonių ir neša tiems, kurie aitvarą prisivilioja. Pakanka aitvarui paimti vieną grūdelį iš aruodo ir nunešti savo šeimininkui, tai ten pereina visi grūdai. Tačiau Aitvaro atnešti javai sėklai netinka ir tų grūdų joks gyvulys neėda.

Su Aitvaru žinomas tik vienas sietinas vietovardis – Aitvariškiai Alytaus rajone.

Legendos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vienas žmogus, grįždamas namo, po laukine kriauše rado juodą, sulytą drebantį nuo šalčio viščiuką, kurį pasiėmė. Netrukus paaiškėjo, kad tas viščiukas – tai Aitvaras, kuris pradėjo nešti į namus grūdus ir pinigus. Būdamas doras, žmogus nežinojo, kaip to aitvaro atsikratyti. Kiti žmonės matydavę naktį nusileidžiantį ant jo trobų šviesų stulpą, pradėjo kalbėti, kad žmogus laiko pas save Aitvarą. Visi nutarė, kad jis išsikeltų iš namų, palikdamas juose Aitvarą. Žmogus pardavė javus, gyvulius, nusipirko sau būstinę už mylios ir išsikėlė. Kai pakrovė paskutinį vežimą ir troba jau buvo tuščia, uždegė sodybą iš visų kampų, kad Aitvaras sudegtų. Vos uždegus trobas ir įsėdus važiuoti, pamatė, kad gale vežimo vėl tas pats juodas viščiukas purto sparnus ir gieda: „Iš kampo, no kampo / Deginkim stubą nog strampo. / Iš čia važiuosim toliau, / O dėl mūs bus geriau“. Žmogus turėjo parsivežti Aitvarą į savo naująją sodybą. Taigi Aitvaro atsikratyti neįmanoma.
  • Bernas, malantis grūdus ir niekaip jų nesumalantis, pamatęs grūdais vemiantį gaidį, sudavęs jam ir manė užmušęs, bet iš tikrųjų tas likęs gyvas. Tariamai užmuštas gaidys, kurio pavidalu kartais būna Aitvaras, pavirsto ugniniu kamuoliu ir išlėkė, uždegdamas trobą.
  • Malantis žmogus pamatęs raudoną gaidį, vemiantį grūdais, sudrožęs jam ir tarsi užmušęs, bet kai užmuštą numetęs ant žemės, aitvaras pavirtęs kibirkštimi.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]