Aerofonai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Udu.jpg

Aerofonai (aero ir gr. phone – garsas) – muzikos instrumentų rūšis. Muzikos garsus sukelia akustinė sistema, kurią sudaro virpesių šaltinis bei oras, virpantis instrumento korpuso (rezonatoriaus) ertmėje (pučiamieji aerofonai) arba šalia jo (laisvieji aerofonai).

Pučiamieji aerofonai pagal virpesių šaltinio tipą ir garso susidarymo būdą skirstomi į švilpiamuosius (fleita, skudučiai; virpa oro liežuvėlis – oro srautas, atsimušantis į instrumento angos briauną), liežuvėlinius (klarnetas, obojus; virpa viengubas arba dvigubas liežuvėlis), lūpinius (trombonas, daudytė; orą virpina prie pūstuko priglaustos pūtiko lūpos), švilpiamuosius liežuvėlinius (vargonai). Švilpiamieji aerofonai pagal konstrukciją dar būna skersiniai (fleita, švilpa) ir išilginiai (lamzdelis). Simfoninio orkestro pučiamieji aerofonai dar vadinami mediniais (fleitos, obojaus, klarneto, fagoto šeimos) ir metaliniais (valtornos, trimito, sakshorno, trombono šeimos, tūba, helikonas).

Pučiamųjų aerofonų korpuso ertmė būna indo (okarina, molinukas), cilindrinio vamzdžio (klarnetas), kūgiškai platėjančio vamzdžio (obojus), kūgiškai siaurėjančio vamzdžio (senoji išilginė – fleita), stačiakampio vamzdžio (vargonų labialiniai vamzdžiai) formos. Korpusas tiesus (fleita), primena puslankį (ožragis), bangą (Azijos trimitas), pypkę (saksofonas), elipsoidą (kometas), serpentiną (serpentas), apskritimą (fliugelhornas), pjautuvą (basethornas), su dangstomomis skylutėmis arba be jų (vadinamieji natūralieji pučiamieji aerofonai).

Būna iš vieno vamzdžio (fleita), vamzdžių rinkinio (skudučiai), vamzdžių junginio (Pano fleita), vamzdžių ryšulio (Afrikos ir Okeanijos Pano fleitos). Oras į instrumentą pučiamas burna, dumplėmis (vargonai), nosimi (nosinės feitos); kartais oras siurbiamas (komių išilginė fleita).

Garso aukštis priklauso nuo rezonatoriaus matmens (jis reguliuojamas pirštais arba vožtuvėliais dangstomomis skylutėmis, slankikliais), pūtimo jėgos ir būdo. Kuo rezonatorius didesnis, tuo žemesnis garsas. Tembrą (garso spektrą), garsumą lemia pūtimo jėga ir būdas (ambušiūras), rezonatoriaus menzūros, formos, dusliklių, liežuvėlio tipas. Mažesnė menzūra – ryškesni aukšti obertonai.

Laisvieji aerofonai pagal garso sudarymo būdą skirstomi į sūkurinius (sukutis, ūkas, brūklys; muzikos instrumentas sukamas apie savo ašį), skrodžiamuosius (botagas, kardo geležtė; instrumentas skrodžia orą), sprogstamuosius (pūslė, petarda; instrumentas sprogsta), pučiamuosius liežuvėlinius (žolinė, tošelė; liežuvėlis virpina orą ne vamzdyje). Sprogstamieji laisvieji aerofonai tuščiavidurio korpuso (pripildytas dujų, skysčių). Laisvųjų aerofonų garso aukštį, garsumą bei tembrą lemia instrumento medžiagos tankis, matmenys, masė, virpesių tipas, vieta ir amplitudė.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aerofonai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001