Adulfas Abrutis
| Adulfas Abrutis | |
|---|---|
| Gimė | 1951 m. lapkričio 15 d. Papieviuose Plungės raj. |
| Veikla | Lietuvos chemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras. |
Adulfas Abrutis (g. 1951 m. lapkričio 15 d. Papieviuose Plungės raj.) – Lietuvos chemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1969 m. baigė Kretingos vidurinę mokyklą. 1974 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universitetą, 1975–1979 m. Vilniaus universiteto aspirantas, 1980 m. apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją (analizinė chemija) „Spektrofotometrinis stibio reakcijų su tiazininiais dažais tyrimas ir jų taikymas analizėje“. 1990–1991 m. 6 mėnesius stažavosi Maskvos Valstybinio universiteto Chemijos fakultete, 1992–1993 m. – Grenoblio Politechnikos instituto Nacionalinėje Fizikos mokykloje, Medžiagų laboratorijoje. 1999 m. apgynė habilitacinį darbą „Aukštatemperatūrių superlaidininkų ir kitų oksidų sluoksnių ir daugiasluoksnių struktūrų sintezė iš organometalinių junginių garų fazės“, habilituotas fizinių mokslų daktaras.[1]
Nuo 1974 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, nuo 1999 m. Chemijos fakulteto Bendrosios ir neorganines chemijos katedros profesorius.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausi darbai iki 1988 m. iš spektrofotometrinės ir jonometrinės analizės. Nuo 1991 m. darbų sritis – kietojo kūno chemija: aukštatemperatūrių superlaidininkų sintezė, oksidų plonų sluoksnių sintezė iš metalų organinių junginių garų fazės. 1993 m. sukūrė oksidų sluoksnių ir daugiasluoksnių monostruktūrų sintezės technologiją.[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Neorganinė chemija, (su M. Finkelšteinaite), 2 d. 1990 m.
- Neorganinės chemijos laboratoriniai darbai, (su S. Armaliu ir V. Daujočiu), 1997 m.
- Pereinamųjų elementų organometaliniai junginiai, 1999 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ ABRUTIS Adulfas
- ↑ Adulfas Abrutis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 45 psl.