Adomas Matuliauskas (1963)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Adomas Matuliauskas (1963)
Dailininkas grafikas Adomas Matuliauskas
Gimė 1963 m. gegužės 29 d.
Vilniuje, Lietuvoje
Mirė 2018 m. spalio 21 d. (55 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Rokantiškių kapinės
Tėvas Adomas Matuliauskas vyresnysis
Motina Jadvyga Katinaitė-Matuliauskienė
Sutuoktinis (-ė) Vilmantė
Vaikai Martynas,
Laurynas Adomas
Veikla Dailininkas grafikas
Išsilavinimas aukštasis universitetinis
Alma mater Vilniaus dailės akademija
Vikiteka Adomas Matuliauskas (1963)
Lietuvos dailininkų sąjungos narys
Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m.

Adomas Matuliauskas jaunesnysis 1963 m. gegužės 29 d. Vilniuje2018 m. spalio 21 d. ten pat) – dailininkas grafikas, iliustratorius, knygos ženklų kūrėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adomas Matuliauskas gimė ir augo dailininko Adomo Matuliausko vyresniojo ir dailėtyrininkės Jadvygos Katinaitės-Matuliauskienės šeimoje. 1981 m. baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą. 1982 m. dailininkas-restauratorius Respublikiniame kultūros paminklų restauravimo treste, restauravo sieninę tapybą Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios Šv. Marijos Paguodos koplyčioje, Vilniaus Bernardinų bažnyčioje). 19821988 m. studijavo ir baigė Vilniaus dailės akademiją (buv. Valstybinis dailės institutas, įgijo dailininko grafiko specialybę (diplominis darbas – dvylika medžio raižinių Rimanto Šavelio baladei „Išpažintis prie balto vieškelio“, diplominio darbo vadovas Rimtautas Gibavičius).

Parodose dalyvauja nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 m. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. 19932001 m. dailininkas LR Švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centre. 19932001 m. dėstytojas Vilniaus pedagoginio universiteto Dailės ir technologijų katedroje. 2006–2009 m. dėstytojas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institute. 1997–2002 Kultūros, filosofijos ir meno instituto meninis redaktorius, 2002–2018 Lietuvos kultūros tyrimų instituto Leidybos skyriaus vadovas.

Dailininkas mirė 2018 m. spalio 21 d., palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Dailininko veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dailininkas yra sukūręs virš 100 ekslibrisų. Nuo 1990 m. apipavidalina lietuvių ir užsienio autorių knygas, dirbo su žymiomis Lietuvos leidyklomis „Vaga“, „Mintis“, „Alma littera“, „Versus aureus“, „Alka“ ir kt. Nuo 1991 m. Adomas Matuliauskas iliustruoja knygas  vaikams ir jaunimui: Dr. Jonas. Balys „Lietuviškos pasakos. Iš pasakų skrynios“ 1-3 dalis (Alma littera,1991 m.), Jakobas ir Vilhelmas Grimai „Brolių Grimų pasakos“ 1-4 dalis (Asveja, 1992 m.), Jeronimas Laucius „Baidyklėlė“ (Tys žvaigždutės, 2002 m. Knyga yra išversta i norvegu kalba), Juozas Nekrošius „Sakmė apie oranžine žvaigžde“ (Alka, 2003 m.). Menininko grafikos darbų yra įsigiję privatūs kolekcionieriai Lietuvoje ir Kanadoje, JAV, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje, Airijoje ir Australijoje. Adomo Matuliausko grafikos darbai yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Jogailos universiteto bibliotekoje Krokuvoje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje.

Grafikos kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvylikos spalvotų raižinių ciklas „Šventės“ (1992), septynių estampų ciklas „Atspindžiai“ (1993), raižinių ciklas „Dubingių ežero paukščiai“ (1994), linoraižinių ciklas „Verpstės“ (1995), „Snaudžiantys bokštai“ (2003), iliustracijų ciklas „Saulė ir Vėjų motina“ (2006) „Ežerų sakmės“ (2014), piešinių ciklas „Bernardinų sodas“ (2015), šilkografijos darbų ciklas „Vilniaus miesto ženklai“ (2015), kurį sudaro dvidešimt vienas grafikos darbas, šilkografijos darbų ciklas „Dvylika Kaukysos kaukų“ (2016), „Vilniaus verbos“ (2016), Piliakalnių sakmės (2018).

Kūriniai eksterjeruose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dailininkas yra sukūręs natūralaus akmens mozaikas pastatų eksterjeruose: „Rūpintojėlis“ Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje (1991), „Kristus“ Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje (1997), „Angelas“ Anastazijos Kašinskaitės memorialinio paminklo elementas Rokantiškių kapinėse Vilniuje (2005).

Asmeninės parodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra ir šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • B. Kiškienė-Pankūnaitė. Nespalvotas mąstymas. – Septynios meno dienos, 1995.
  • E. Budrecka. Adomo Matuliausko estampai. – Septynios meno dienos, 1995.
  • N. Aukštaitytė. Šviečiančių linijų kryžkelės. – Lietuvos aidas, 1995.
  • B. Pankūnaitė. Istorijos įženklinimas dabartyje. – Nemunas, 2015.
  • A. Grinevičiūtė. Žinomo grafiko darbai žadina Vilniaus ir universiteto istoriją. – Universitas Vilnensis, Nr. 5 (1731), 2015.
  • V. Brazauskaitė-L. Adomo Matuliausko Vilniaus ženklai – dedikacijos Vilniui. – Literatūra ir menas, Nr. 3537, 2015.
  • A. Andrijauskas. Adomo Matuliausko Vilniaus miesto ženklų ir simbolių poetika. – Kultūros barai, Nr.10, 2015.
  • R. Baltrušaitytė. Requiem Bernardinų sodo drambliams. – Veidas, Nr. 28, 2016.
  • V. Brazauskaitė-L. Adomo Matuliausko Vilniaus impresijos. – Nemunas, Nr. 13 (973), 2016.
  • N. Kardelis. Gimstančių formų misterija: apie vaizdinę Adomo Matuliausko mitologiją. – Naujoji Romuva, Nr. 3, 2016

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]