Adam Ferguson

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Adam Ferguson
ProfAdamFerguson.jpg
Adamas Fergiusonas
Gimė: 1732 m. birželio 20 d.
Logieraite, prie Perto, Škotija
Mirė: 1816 m. vasario 22 d. (83 metai)
St Andrews, Škotija
Veikla: škotų Švietimo laikotarpio socialinės ir moralinės filosofijos skleidėjas, istorikas, vienas iš šiuolaikinės sociologijos pagrindėjų.
Commons-logo.svg Vikiteka: Adam FergusonVikiteka

Adamas Fergiusonas (angl. Adam Ferguson; dar žinomas kaip Raitų Fergiusonas, angl. Ferguson of Raith; 1723 m. birželio 20 d. Logieraite, prie Perto, Škotija1816 m. vasario 22 d. St Andrews, Škotija) – škotų Švietimo laikotarpio socialinės ir moralinės filosofijos skleidėjas, istorikas, vienas iš šiuolaikinės sociologijos pagrindėjų.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Logieraito kaimelyje, Atolio rajone, Pertšyro apskrityje. Mokėsi Logieraito parapijos mokykloje, Perto miesto vidurinėje mokykloje. Baigė Edinburgo universitetą ir Švento Andriejaus universitetą, magistras (1742 m.).

Mokėdamas keltų kalbą, 1745 m. gavo paskyrimą kaip kapeliono pavaduotojas į 43-ąjį pulką (o veliau 42-ąjį) bei teisę pamokslauti. Šis paskyrimas buvo išlyga, nes jis privalomų 6 metų teologijos studijų nebaigė. Po kurio laiko pagyvenęs Leipcige (Saksonijoje, Vokietija), grįžo Edinburgą, kur padėjo Davidui Humui (kitam garsiam škotų filosofui, draugui) įsidarbinti bibliotekininku Edinburgo universiteto Teisės fakultete. Po trumpo laiko jis apleidžia biblioteką ir tampa repetitoriumi markizo Bute šeimoje. Nuo 1759 m. Edinburgo universiteto profesorius, prigimtinės filosofijos dėstytojas. 1764 m. „perkeltas“ į sąmonės ir moralinės filosofijos profesoriaus pareigas.

1769 m. D. Humui nepritariant, publikavo esė „Žmogiškosios visuomenės istorija“. Ji buvo priimta šiltai ir išversta į keletą Europos kalbų. 1770 dešimtmečio viduryje keliavo į Europą, susitiko su Volteru. Pagal užrašų knygutės įrašą, buvo Pokerio klubo narys.

1776 m. išplatintas propagandinis Fergiusono anoniminis lankstinukas, oponuojant daktaro Ričardo Praiso “Pastebėjimai apie Pilietinės laisvės prigimį (angl. Observations on the Nature of civil Liberty), kuriame pataikavo britų valdžiai.

Nuo 1778 m. paskirtas sekretoriumi Karlaislo komisijoje (ji nesėkmingai stengėsi tarpininkauti bendradarbiavimui su maištaujančiomis kolonijomis).

1783 m. pasirodė jo “Romos Respublikos augimas ir žlugimas istorijos aspekte" (History of the Progress and termination of the Roman republic). Šis veikalas tapo populiarus, buvo išleistas net keletą kartų. Fergiusonas tikėjo, kad Romos respublikos istorija, jos klestėjimo laikotarpiu, suformavo savo etines ir politines doktrinas, tas, kurias Fergiusonas nuodugniai tyrinėjo; istoriją suprato puikiai, nešališkai, pateikdavo šaltinius. Autoriaus „karinė“ patirtis vietomis atsiskleidžia kai kurių naratyvų segmentuose. Pavargęs nuo mokslų, pasitraukė iš profesoriaus pareigų ir 1785 m. pasišventė savo paskaitų tyrinėjimui iš naujo. Jas 1792 m. paskelbė “Moralės ir politikos mokslų pricipai" (Principles of moral and political Science). Savo septynesdešimtaisiais metais Fergiusonas, ketindamas parengti naują istorijos leidinį, aplankė Italiją ir kai kuriuos didžiuosius Europos miestus, kuriuose mokslo draugijų buvo sutiktas nuolankiai.

Nuo 1795 m. pasiturinčiai gyveno Neidpato pilyje, šalia Peebles miesto, Hallyards gyvenvietėje, vėliau, Švento Andriejaus mieste.

Filosofija: moralė, socialinės idėjos[taisyti | redaguoti kodą]

Etinėje sistemoje Fergiusonas žmogų laiko socialinę būtybe, o savas tiesas teikia politiniais pavyzdžiais. Tikintis „žmonių rasės“ tobulėjimu, dorovinius principus jis laiko vienais auksčiausių pasiekimų visuomenėje. Viktoras Kuzinas (Victor Cousin) kritikavo Fergiusono spėliones (žr. jo Cours d'histoire de la philosophie morale an dix-huitième siècle, 1839–1840):

Jo metoduose randame išmintį ir apdairumą škotijos mokyklos, pridedant kažką vyriško ir ryžtingo galutiniame rezultate. Tobulėjimo principas naujas, tuo pačiu racionalus ir visapusiškesnis nei geranoriškumas ir užuojauta, kas iš mūsų požiūrio taško Fergiusonas kaip moralistas yra visų savo pirmtakų minios priešakyje.

Pagal šį pricipą Fergiusonas ketino suderinti visas Dorovines sistemas. Su Tomu Hobsu ir David Hume pritarė savižinai ir savinaudai. Šias savybes laiko kaip vienas svarbiausių žmogaus, kaip homo sapiens savybių padedančių išlikti. Francis Hutchinson visuotinio geranoriškumo teorija ir Adamo Smito užuojautos koncepcija jis apjungia į bendrus visuomenės dėsnius; tik šie dėsniai pasireiškia veikiau kaip pusiausvyros elementai nei žmogaus likimo galutinis taškas, ir tuo pačiu išlieką pavaldus aukščiausiajai baigčiai.

Fergusonas savo moralinėje sistemoje, politinėje skiltyje antrina Šarliui Monteskjė (Charles de Montesquieu), įrodinėja priežastis tarp tinkamai reguliuojamos laisvės ir laisvosios valdžios. Jo vienalaikiai, išskyrus Hjumą, Fergusono darbus laikė svarbiais ir aktualiais, bet Hjumas tam tikrais aspektais prisidėjo prie jo idėjų[1]. Jo darbai darė įtaką tokiems rašytojams ir filosofams kaip Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis ir Karlas Marksas.

Esė „Pilietinės visuomenės istorija“ įkvėpė klasikinius autorius ir šiuolaikinę kelioninę literatūrą, analizuoti šiuolaikinę komercinę visuomenę kritiškai dėl pilietiškų ir bendruomeninių vertybių nebuvimo. Ašinės temos Fergiuseno pilietiškumo teorijoje – konfliktas, žaidimas, politinis dalyvavimas ir karinė narsa(karžygiškumas). Jis akcentavo asmens substitucija: savęs pastatymą į kito vietą; sakyti draugiškus žodžius vieni kitiems buvo tikras žmogiškos prigimties reikmuo, tarytum, tai būtų bendras mūsų kaip žmonių rūšies bruožas. Taip pat kaip ir jo draugai tokie kaip Adamas Smitas ir Deividas Hjumas (ir kiti šviesūs škotų protai) teikė didelę reikšmę savaimingumui, t. y., kad nuoseklios, netgi efektyvios išdavos, gali būti daugelio individų nekoordinuojamų veiksmų pasekmė.

Filosofas istoriją matė kaip dvilypę samplaiką natūraliosios ir socialinės istorijos, kuriai priklauso visi žmonės. Natūralioji istorija sukurta dievų, kaip ir žmonės, kurie apspręsti būti pažangūs. Socialinė istorija yra suderinta su natūraliuoju progresu, sukurtu žmogaus būtent dėl šio faktoriaus žmonijai lemta išgyventi nesėkmes, mąsto jis.

Bendrai tariant, žmonės esti įgalinti Dievo siekti pažangos socialinėje aplinkoje. Žmonės gyvena ne sau, bet dieviškajam planui vykdyti. Jis pabrėžė viduramžių karžygių bruožus kaip idealias vyriškumo elgesio normas. Britų džentelmenams ir jauniems vyrams buvo patariama išsiversti be perdėto mandagumo, kas buvo laikoma pernelyg moterišku bruožu, toks kaip, kad nuolatinis norėjimas patikti kitiems, tuo pačiu kratytis paviršutiniškų savybių, kas užsimintu apie vidines „dorybes“ ir be abejo, demonstruoti saikingą išsiauklėjimą dailiajai lyčiai.

Fergiusonas buvo vienas iš to meto žymiausių Progreso idėjos propaguotoju. Jis tikėjo, kad komercinės visuomenės augimas kaip savinaudos paseka, plėtotų savarankišką tobulėjimą. Paradoksalu, bet Fergiusonas dar tikėjo, kad prekybinis augimas skatins taip pat doros nykimą ir galutinai ves prie visiško sužlugimo, kaip, pavyzdžiui, Romos imperijos žlugimas. Fergiusonas yra atsidavęs presbiterionas, tvirtai apsprendė esamą paradoksą išdalindamas abi sritis į du skirtingus kontekstus, dieviškojo plano, kas nulėmė abiejų progresą ir laisvosios žmogaus valios. Jam, žinojimas kurį įgauna žmonija už atitinkamus savo veiksmus, netgi tuos kurie privesdavo prie laikinos atžangos, formavo esmines progreso detales ir besimptomį augimą link nepasiekiamos tobulybės.

Jis įtakotas klasikinio humanizmo ir tokių rašytojų kaip, kad Tacitas, Nikolas Makiavelis ir Tomas Hobsas. Savo ruožtu jis skleidė panašias temas kaip ir Ada mas Smitas „Wealth of Nations“ (1776) („Tyrimas priežasčių ir prigimties tautų gerovės“, An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations). Priešpastatant Smitui, kuris akcentuoja turto kaupimą kaip augimo varomąją, Fergiusonas pabrėžia inovacijas ir techninę pažangą, kas tam tikra prasme yra arčiau nūdienos mąstymo.

Fergiusonas tikėjo, kad civilizacija glaudžiai susijusi su įstatymais, kurie apriboja mūsų nepriklausomybę, bet savo ruožtu teikia “laisvę” socialiniu saugumu ir teisingumu. Jis teigė, kad socialinis netvarka dažnumoje veda prie despotizmo. Pilietinės visuomenės nariai iškeitė savo asmeninę laisvę, žiauriai valdančia, į saugumo laisvę dar kitaip tariama pilietinę laisvę. Šarlis Monteskjė naudojo panašius argumentus savo idėjoms gristi.

Fergiusono esė „Pilietinės visuomenės istorija“ pažangiai mėginta gražinti pilietines respublikonų tradicijas modernioje Britanijoje ir šiuo meginimu jis kažkiek įtakojo respublikonizmą JAV[2].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. žr. Sir Leslie Stephen, English Thought in the Eighteenth Century, x. 89-90
  2. Classic Encyclopedia (anglų k.)
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.