Aborigenai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aborigenai (lot. ab origine 'nuo, iš pradžios'), čiabuviai – senieji vietiniai tam tikros vietovės (žemyno, salos) žmonės, tebegyvenantys joje arba gyvenę joje iki dabartinių gyventojų įsikūrimo. Išlikusios aborigenų bendruomenės paprastai yra išsaugojusios ir laikosi savų, dažnai labai skirtingų nuo visos šalies tradicijų, pasižymi kitais skirtumais ir išskiriami arba išsiskiria kaip atskira visuomenės, tautinė grupė.

Sąvokos kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąvoka kilusi iš lotynų kalbos (lot. Aborigines: ab 'iš' + origio 'kilmė, pradžia'), naudota graikų ir romėnų mitologijoje įvardinti vietinius senovės Italijos gyventojus[1], nustumtus prie Tiberio žiočių, ten vadintus lotynais. Susivieniję su kitomis atsikėlusiomis gentimis pastarieji, pagal legendą, vadovaujami trojiečio Enėjo, įkūrė Romos valstybę.

Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas aborigenai dažniausiai siejamas su Australijos aborigenais, tačiau aborigenais vadinami ir Tasmanijos pirmieji gyventojai, Taivano, senosios Kanados tautos (indėnai, metisai, inuitai (eskimai)).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas aborigenai
  1. žr. Salustijus, Bellum Catilinae - Katilinos sąmokslas Archyvuota kopija 2007-10-30 iš Wayback Machine projekto., sk. 6.