Abolicionizmas
Abolicionizmas – Vakarų Europoje ir Amerikos žemyne vykęs judėjimas už vergų prekybos panaikinimą ir vergų išlaisvinimą. Vergijos sistema nekėlė didelio nepasitenkinimo iki XVIII amžiaus, kai Švietimo epochos mąstytojai sukritikavo vergiją dėl žmogaus teisių pažeidimo. Daugelis religinių-evangelinių grupių pasmerkė vergiją, pavadindami ją nekrikščionišku reiškiniu. Nors XVIII amžiaus antroje pusėje prieš vergiją nukreipti jausmai išplito, tačiau vergijų centruose – Vest Indijoje, Pietų Amerikoje, pietinėse JAV valstijose, šios idėjos tapo populiarios negreit. 1807 m. vergų įvežimas į Britų kolonijas buvo uždraustas. Jungtinėse Valstijose vergija uždrausta 1808 m. Britams priklausančioje Vest Indijoje vergija uždrausta 1827 m., o Prancūzijos valdose dar po 15 metų.
1787 m., suformavus Prekybos vergais uždraudimo komitetą, Britanijoje vergijos uždraudimo reikalų tvarkyti ėmėsi Viljamas Vilbeforsas. Vilbeforso vadovaujama parlamentinė kampanija už prekybos vergais (ir vergijos) uždraudimą pasiekė savo tikslą tuomet, kai buvo priimti 1807 metų vergų prekybos aktas ir 1833 metų vergijos uždraudimo aktas.
Tačiau vienuolikoje pietinių JAV valstijų vergija buvo socialinė ir ekonominė institucija. Amerikos abolicionistų darbą sunkino pietinių valstijų kaltinimai Šiaurės ir Pietų Sąjungos harmonijos griovimu. Abolicionistų judėjimui šiaurinėse JAV valstijose vadovavo socialinio gyvenimo reformatorius, Amerikos antivergovinės draugijos įkūrėjas Vijamas Loidas Garisonas, rašytojai Džonas Grinlyfas Vitieris, Harieta Byčer Stau, buvę vergai, tokie kaip Frederikas Daglasas ir kiti.[1]
1860 m. įvykęs Abraomo Linkolno, kuris priešinosi į vakarus plintančiai vergijai, išrinkimas į JAV prezidentus buvo persilaužimas abolicionistų judėjimo istorijoje. Įsitikinusios, kad jų gyvenimo būdui gresia pavojus, pietinės valstijos atsiskyrė nuo JAV. Šis atsiskyrimas privedė prie JAV pilietinio karo. 1863 m. Linkolnas paskelbė vergų Išlaisvinimo aktą, kuriuo visi Konfederacijos vergai gavo asmens laisvę. Lotynų Amerikoje buvo uždrausta nepriklausomybės karų metu (1810–1822 m.), tačiau vergija faktiškai iki 1888 m. egzistavo Brazilijoje, Kuboje ir Puerto Rike. Tam tikrose Afrikos dalyse ir kai kuriose islamiškose valstybėse vergija buvo uždrausta tik XX a.
Šiais laikais vaikų ir suaugusiųjų žmonių vergija ir priverstinis darbas daugelyje šalių yra uždrausti, nes tai prieštarauja tarptautinei teisei. Neseniai iškilo naujas tarptautinis abolicionistų judėjimas. Šio judėjimo tikslas – kovoti su vis dar egzistuojančia vergija. Pasaulyje šiuo metu yra apie 27 milijonai pavergtų žmonių (įskaitant prostituciją, darbo vergiją ir pan.).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Leon F. Litwack and August Meier, eds., „John Mercer Langston: Principle and Politics“, in Black Leaders of the Nineteenth Century, University of Illinois Press, 1991, pp. 106–111