Abdul Baha

'Abdu’l-Bahá (‘Abbás Effendi, 1844 m. gegužės 23 d. – 1921 m. lapkričio 28 d.), vyriausias Bahá’u’lláh sūnus, perėmęs vadovavimą Bahajų tikėjimui po Baha'u'llah mirties.

Vaikystė ir jaunystė (1844-1892)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

‘Abdu’l-Bahá gimė Teherane 1844 m. gegužės 23-iąją ir buvo pavadintas 'Abbás, jo senelio Mírzá Buzurg Núrí garbei. Jo motina Ąsiyih Khánun kilusi iš žinomos Irano šeimos. Greitai po ‘Abdu'l-Bahá gimimo, Jo tėvas tapo žinomu Bab'o tikėjimo išpažinėju. Tai pakeitė visos jo šeimos gyvenimą. Kai ‘Abdu'l-Bahá dar buvo vaikas jo tėvas buvo suimtas dėl tariamo pasikėsinimo į Persijos Šacho gyvenimą 1852 m. rugpjūčio 15-ąją. Nors iš tiesų Bahá’u’lláh neturėjo nieko bendro su šiuo įvykiu. Tačiau faktas, kad jis buvo Bab'o pasekėjas buvo pakankamas, kad jį įkalintų. Po šio įvykio nepaisant aukštos Bahá’u’lláh šeimos socialinės padėties, jų visas turtas buvo atimtas. Tai pastūmėjo šeimą į skurdą. Kai ‘Abdu’l-Bahá buvo aštuoneri jį gatvėje užpuolė kiti vaikai.

Po keturių mėnesių Bahá’u’lláh buvo išleistas iš kalėjimo, tačiau iš karto po to, 1853 m. kovą, su visa šeima jis buvo ištremtas iš Persijos. Kelionės į Bagdadą sąlygos buvo labai atšiaurios, be to, šeima nespėjo tinkamai pasiruošti keliauti žiemos sąlygomis. Bagdade šeimai buvo atokvėpio periodas.

Vieni iš svarbiausių ‘Abdu'l-Bahá gyvenimo metų buvo tie, kuriuos jis leido su šeima Bagdade. Savo prisiminimuose jis rašo kad daugiausiai laiko jis praleido skaitydamas Bab'o raštus ir mokydamasis juos atmintinai. Jo išsilavinimą prižiūrėjo Bahá’u’lláh. Jaunuolis taip pat žavėjosi jodinėjimu, lankė Bagdado intelektualų būrelius. Būdamas septyniolikos jis parašė 'Alí Shawkat (Ali evket) Páshá traktatą apie misticizmą ir metafiziką, pavadintą Shar ?-i Kuntu Kanzan Makhfiyan (Komentaras apie Islamo Tradiciją: 'aš buvau Paslėptas Lobis...'). Tai buvo nepaprastas žygdarbis tokiam jaunam žmogui.

Vėliau jis leidosi į kelionę iki Konstantinopolio, vėliau iki Adrianopolio ir Akkos. ‘Abdu’l-Bahá vis atsakingiau periminėjo Bahá'u'lláh svarbiausio Bahajų tikėjimo prižiūrėtojo vaidmenį. Taip perėmė ir namų ūkio organizavimo darbus bei atsakomybę už santykius tarp ištremtos bendruomenės ir išorinio pasaulio. Būtent jis ėmėsi iniciatyvos, kad 1877 m. Bahá'u'lláh išeitų už Akkos kalėjimo sienų. Jis asmeniškai bendravo su valdžios atstovais ir prižiūrėjo minias lankytojų, kurie atvykdavo pasimatyti su jo tėvu. Dauguma lankytojų buvo piligrimai iš Irano.

Bahajų tikėjimo vadovavimo etapas (1892-1911)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bahá'u'lláh mirė 1892 m. gegužės 29-ąją. Tokiuose darbuose kaip Kitab-i-Aqdas ar "Lentelė Šakai" ("Tablet of the Branch") Bahá’u’lláh išreiškė savo norą, kad ‘Abdu’l-Bahá būtų jo pagrindiniu pasekėju ir perimtų vadovavimą Bahajų tikėjimui. Vėliau šis noras buvo aiškiai išdėstytas Bahá'u'lláh Jo Testamente, Sandoros Knygoje. Po tokio jo tėvo pareiškimo buvo beveik neįmanoma mesti iššūkio ‘Abdu'l-Bahá vadovavimui. Vis dėlto Mírzá Muḥammad 'AlĪ', Abdu'l-Bahá įbrolis, pabandė tai padaryti. Jis tai darė remdamasis tuo, kad ‘Abdu’l-Bahá pats tvirtino esantis Dievo pranašas. Nors ‘Abdu’l-Bahá visada paneigdavo savo kaip pranašo vaidmenį, Mírzá Muḥammad 'Alí nenustojo jo kaltinti apsiskelbimu. Iš pradžių Mírzá Muḥammad 'Alí turėjo nemažai pasekėjų. Jį palaikė netgi keli žinomi bahajai. Šis nesutarimas tarp dviejų brolių truko nuo 1895 m. iki 1905 m. Galiausiai tie, kurie palaikė Mírzá Muḥammad 'Alí arba sugrįžo pas ‘Abdu’l-Bahá, arba apskritai paliko Bahajų tikėjimą.

`Abdu'l-Bahá rašė daugeliu temų, ypač apie Bahajų tikėjimo socialinį mokymą, Biblijos ir kitų šventųjų raštų aiškinimus bei filosofijos klausimais. Nors kai kurias savo pirmtako Báb'o socialines nuostatas Bahá'u'lláh atšaukė, tačiau ir Báb'o, ir `Abdu'l-Bahá veikalai yra laikomi šventaisiais raštais. Šventasis raštas yra nepalyginamai daugiau negu tik religijos pradininko žodžių rinkinys.

Kelionės į Vakarus (1911-1921)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1910 m. rugpjūtį ‘Abdu’l-Bahá važiavo į Egiptą. Pirmąjį kelionės mėnesį jis praleido Port Saide, paskui pajudėjo į Aleksandriją. 1911 m. gegužės mėnesį jis persikėlė į Kairą. 1911 m. rugpjūčio 11-ąją jis laivu išvyko link Marselio. Tarp jo kelionės tikslų buvo Londonas, Bristolis ir Paryžius. Į Egiptą jis sugrįžo gruodį. Kitais metais leidosi į tolesnę kelionę - į JAV. Ten jis aplankė Čikagą, Klivlendą, Pitsburgą, Vašingtoną, Kolumbijos apygardą, Niujorką. Niujorke jis pasiliko keliems mėnesiams. Rugpjūtį ‘Abdu’l-Bahá leidosi į didesnę kelionę, prasidėjusią Naujajame Hampšyre. Jis vyko į Vakarus link San Francisko. Gruodžio 5-ąją išplaukė iš Niujorko į Liverpulį. Iš Liverpulio jis vėl keliavo į Londoną, kur pasiliko iki 1913 m. sausio 21-osios. Po to ‘Abdu’l-Bahá apsistojo Paryžiuje. Iš ten keliavo į Štutgartą, Budapeštą ir Vieną. Nuo birželio 13-osios iki gruodžio 2-osios jis lankėsi Egipte. Galiausiai sugrįžo į Haifą.

Tiek Rytuose, tiek Vakaruose Abdu'l-Baha buvo žinomas kaip taikos ambasadorius, teisingumo etalonas, naujojo Bahajų tikėjimo pagrindinis aiškintojas. Savo istorinių kelionių po Šiaurės Ameriką ir Europą metu Abdu'l-Baha žodžiu ir asmeniniu pavyzdžiu skelbė savo tėvo įkurtos religijos pagrindinių principų galią ir pagrįstumą, tvirtindamas, kad "Meilė yra didingiausias įstatymas“ ir „tikrosios civilizacijos“ pagrindas bei kad svarbiausias žmonijos poreikis dabar yra „bendradarbiavimas ir tarpusavio sąveika“ tarp visų žemės tautų. Abdu'l-Baha kreipėsi tiek į vadovus, tiek į paprastus žmones, tokius, kaip jis pats, tiek ir į kiekvieną sielą, sutiktą savo kelyje.

‘Abdu’l-Bahá mokymams didžiausią įtaką turėjo tėvo mokymai. ‘Abdu'l-Bahá gyvenimas susiklostė taip, kad jam nebuvo suteiktas joks išsilavinimas. Jis mokėjo tiek, kiek jį pamokė jo tėvas. Kadangi jis dažnai padėdavo Bahá'u'lláh kaip asmeninis jo sekretorius, ‘Abdu’l-Bahá geriausiai pažinojo savo tėvą. Vėliau ‘Abdu'l-Bahá perėmęs tėvo mokymą, pritaikė jį prie įvairių auditorijų poreikių. Nepaisant nepažįstamų kraštų ir žmonių Vakaruose, ‘Abdu’l-Bahá sugebėjo perprasti jų problemas ir išryškinti tuos Bahá'u'lláh mokymo aspektus, kurie buvo aktualūs Vakarų žmonėms.

Abdu’l-Bahá vadovavimo metu Bahajų tikėjimas išplito ne tik Vakaruose, bet ir Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje, Japonijoje, Pietų Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Ramiojo vandenyno salose. Toks plitimas dideliu mastu vyko dėl kelių priežasčių: ‘Abdu’l-Bahá drąsino bahajus apsigyventi kitose pasaulio šalyse. Kita priežastis - bahajai daug keliavo ir taip skleisdavo savo Tikėjimą. Tai padėjo religijai išplisti visame pasaulyje.

Pagrindiniai socialiniai principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šie toliau išvardinti 12 principų dažnai nurodomi kaip trumpa bahajų mokymų santrauka. Jie buvo minimi `Abdu'l-Bahá kalbose, pasakytose jo kelionės po Europą ir Šiaurės Ameriką metu 1912 m., kur jis aiškino Bahá'u'lláh mokymus, ir yra atrandami jų konspektuose.

Bahajų maldos namus Delyje, Indijoje, per metus aplanko apie 4 milijonus žmonių

Dievo vienybė
Religijos vienybė
Žmonijos vienybė
Vyrų ir moterų lygių teisių užtikrinimas
Visų rūšių prietarų atsisakymas
Pasaulinės taikos siekimas
Visuotinis privalomas švietimas
Harmonija tarp religijos ir mokslo
Nepriklausomas tiesos ieškojimas
Pagalbinės pasaulinės kalbos įvedimas
Turto ir skurdo kraštutinumų panaikinimas
Šalies įstatymų gerbimas ir jų laikymasis

Šventyklos statymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viena iš Bahá’u’lláh skirtų užduočių ‘Abdu’l-Bahá buvo didingo pastato, kuris tarnautų kaip šventykla, statymas. 1899 m. sausį ‘Abdu’l-Bahá pradėjo derybas dėl žemės pirkimo ant Karmelio kalno ir pastato statybą. Tačiau 1901 m., kai šventykla dar nebuvo iki galo pastatyta, norėdamas pakenkti Mírzá Muḥammad 'Alí šį projektą apskundė valdžiai, teigdamas, kad statoma šventykla iš tikrųjų yra tvirtovė, kurią ‘Abdu’l-Bahá stato rengdamasis sukilimui. Tačiau ši apgaulė nesuveikė ir galiausiai 1909 m. statybos darbai buvo užbaigti.

Santykiai su valdžia ir tikinčiaisiais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

‘Abdu’l-Bahá visuomet stengdavosi palaikyti gerus santykius su Akkos ir Haifos miestų pareigūnais bei Vyriausybe. Dėl to ‘Abdu’l-Bahá buvo labai vertinamas vietos valdžios pareigūnų ir dažnai gaudavo iš jų vertingų patarimų. Jis taip pat buvo gerbiamas ir Akkos miesto gyventojų. Jie jį vadino geradariu, kuris ypatingai padėdavo vargšams ir skurstantiems. Didžiosios Britanijos vyriausybė 1920 m. balandžio 27-ąją suteikė jam riterio titulą.

Kelionių į Vakarus metu ‘Abdu’l-Bahá taip pat sutiko daugybę žinomų žmonių: Vestminsterio arkidiakoną Wilberforce'ą; daktarą T. K. Cheyne'ą, daktarą J. Estliną Carpenterį, ponią Annie Besant, ponią Emmeline Pankhurst, Jungtinių Valstijų iždininką Lee McLungą, Šiaurės ašigalio garbės admirolą Robertą Peary; išradėją Alexanderį Grahamą Bellą, Stanfordo universiteto prezidentą daktarą Davidą Starrą Jordaną, filosofus Henri Bergsoną ir Johną Dewey; rašytoją Khalilą Gibraną, daugybę ambasadorių ir kt. Šie asmenys liko itin geros nuomonės apie ‘Abdu’l-Bahá ir dalis jų tapo Bahajų tikėjimo šalininkais ar jo rėmėjais. Šių kelionių bei susitikimų metu iš Abdu'l-Bahá interviu ėmė įvairūs laikraščiai bei žurnalai. Didėjantis informacijos srautas apie Bahajų tikėjimą turėjo didelės įtakos Tikėjimo įsitvirtinimui pasaulyje.

Beveik trisdešimt metų ‘Abdu’l-Bahá pats prižiūrėjo kiekvieną Bahajų tikėjimo vystymosi etapą. Tai jis darė dviem pagrindiniais būdais. Pirmasis - susirašinėjimas. ‘Abdu’l-Bahá asmeniškai atsakinėdavo į didžiąją dalį jį pasiekusių laiškų iš viso pasaulio. Antrasis būdas - asmeninis kontaktas su piligrimais, kurie pas jį atvykdavo kasmet. Didžiausia bahajų bendruomenė ‘Abdu'l-Bahá gyvenimo metu buvo Irane. ‘Abdu’l-Bahá daug savo pastangų kreipė būtent į tą bendruomenę, skatindamas vienybę jos viduje. Jis skatino bendruomenės socialinį vystymąsi: skatino kurti mokyklas ir medicinos įstaigas, didinti moterų vaidmenį bendruomenėje. Jis taip pat skatino vystymąsi ir naujai susikūrusiose bahajų bendruomenėse Šiaurės Amerikoje. Taip buvo išrinktos pirmosios bahajų bendruomenės institucijos - Vietinės dvasinės asamblėjos bei Nacionalinė dvasinė asamblėja.

Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1873 m. kovo 8-ąją Abdu’l-Bahá vedė Munírih Khánum. Tuomet jam buvo dvidešimt aštuoneri, o jai dvidešimt penkeri. Jiedu susilaukė devynių vaikų, iš kurių penki mirė dar būdami kūdikiais. Bahá'u'lláh norėjo, kad bahajai sektų `Abdu'l-Bahá pavyzdžiu ir palaipsniui nutoltų nuo islame įtvirtintos poligamijos. `Abdu’l-Bahá santuoka su viena moterimi oficialiai įteisino vienpatystę.

Po Pirmojo Pasaulinio karo į Haifą susitikti su Abdu'l-Bahá atvykdavo minios tikinčiųjų. ‘Abdu’l-Bahá mirė 1921 m. lapkričio 28-ąją apytiksliai 1:00 nakties savo namuose Haifoje. Po viešos laidotuvių ceremonijos jis buvo palaidotas Báb'o šventykloje ant Karmelio kalno. Abdu‘l-Baha po savo mirties vadovauti Bahajų tikėjimui paskyrė savo vyriausiąjį anūką Shoghi Effendi (1898-1957 m.), suteikdamas jam Bahajų tikėjimo Globėjo titulą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bahaikipedia Archyvuota kopija 2010-01-08 iš Wayback Machine projekto.
Oficialus Lietuvos bahajų bendruomenės tinklalapis
`Abdu'l-Bahá raštai

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]