Abadidai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Abadidai (Abbadid) – ispanų musulmonų valdovų dinastija, valdžiusi 10231091 m. Sevilijos taifą pietų Ispanijoje.

Pradininkas kadis (religinis „teisėjas“) Abu ai Kasimas Muchamedas ibn Abadas 1023 metais paskelbė Sevilijos nepriklausomybę nuo Kordobos kalifato. Jis valdė 1023-1042 metais.[1]

Jo sūnus Abadas ai Mutadidas valdęs 1042-1069 m. buvo poetas ir menų globėjas, laikė gausų dvarą, o vaikaitis Muchamedas ai Mutamidas valdęs 1069-1091 m. užkariavo kelių silpnesnių aplinkinių kunigaikščių žemes, 1068 metais ir Kordobą. Muchamedas ai Mutamidas Seviliją pavertė musulmonų kultūros centru.

Krikščioniškam Kastilijos ir Leono karaliui Alfonsui VI Drąsiajam užėmus Toledo 1085 m., Abadidai pasikvietė į pagalbą Almoravidus iš Šiaurės Afrikos, tačiau šie nutraukė sąjungą su Abadidais ir 1091 metais užėmė Seviliją.[2]

Abadidų dinastija:

  • AAbu ai Kasimas Muchamedas ibn Abadas (1023-1042 m.);
  • Abadas ai Mutadidas (1042-1069 m.);
  • Muchamedas ai Mutamidas (1069-1091 m.).

Literatūra

  1. Abbadids. Microsoft Encarta Premium 2009. Žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d.
  2. Abadidai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001