Ačintjabhedabheda
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ačintjabhedabheda (skr. acintya bhedābheda – nesuvokiamas tapatumas/netapatumas) – viduramžių Indijos mistiko Čaitanjos mokymu pagrįsta sistema, išplėtota gosvamio Džyvos ir filosofo vaišnavo Baladevos Vidjabhušanos.
Ačintjabhedabhedoje sielos ir Brahmano santykis nusakomas kaip galios ir galios savininko tapatumas/netapatumas. Mokymas skiria tris Dievo galias: vidinę – Dievą, išorinę – pasaulį, tarpinę – laisvų individualių sielų, besirenkančių tarp pirmų dviejų. Ačintjabhedabhedos soteriologija grindžiama ekstaziška meile ir atsidavimu (bhaktis).[1]
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Ačintjabhedabheda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
