51 Pegasi
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Epocha | |
|---|---|
| Spektrinė klasė | G2,5IVa
(G4-5Va) |
| Fizikinės charakteristikos | |
51 Pegasi – už 15,6 parsekų (50,9 šviesmečių) nuo Žemės esanti žvaigždė[1] Pegaso žvaigždyne. Tai pirmoji į Saulę panaši žvaigždė, kurios orbitoje atrasta planeta (51 Pegasi b).
Apie egzoplanetos galimą atradimą šalia Pegaso 51 1995 m. spalio 6 d. pranešė Michel Mayor ir Didier Queloz.[2]
Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pegaso 51 yra 5,5 ryškio gelsva žvaigždė, spindinti dešinėje nuo Pegaso kvadrato. Jos spektras – (G2, 5V). Manoma, kad šiai žvaigždei yra 6,1-8,1 mlrd. metų, o tai reiškia, kad ji kiek senesnė už Saulę. Be to, jos skersmuo 24 % didesnis (1,9 mln. km), žvaigždė 11 % masyvesnė. Energijos spinduliuoja 1,8 karto daugiau už Saulę.
Planetos mįslė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1995 m. sukaupus pirmuosius mokslinių stebėjimų duomenis, astronomai M. Mejeris (Michel Mayor) ir D. Kvelas (Didier Queliez) tų pačių metų spalio 6 d. Florencijoje vykusios konferencijos metu paskelbė apie galimą Pegasi 51, planetos atradimą. Netrukus jų atradimą patvirtino kolegos amerikiečiai − didelę radialinio greičio matavimo patirtį turintys Džefris Mersis (Geoffrey Marcy) ir Polas Batleris (Paul Butler), stebėję Pegasi 51, Liko observatorijos (Kalifornija, JAV) 3 m skersmens teleskopu. Pasak jų, radialinio greičio kitimo periodas toks pat − 4,23 d., amplitudė − 55 m/s. Iš kitimo kreivės – simetriškos sinusoidės matosi, kad planeta skrieja apskrita orbita. Ši planeta gali būti 150 kartų masyvesnė už Žemę. Iš jos žvaigždė atrodytų 20 kartų didesnė už mūsų įprastą Saulę. Manoma, kad planeta atmosferos neturi, nes artimos žvaigždės vėjas būtų ją nuplėšęs.
Pasak astronomų M. Mejerio ir D. Kvelo, atrastoji planeta skrieja vos per 7,6 mln. km nuo savo žvaigždės. Tai gali reikšti, jog ši planeta skrieja 8 kartus arčiau savo žvaigždės negu Merkurijus nuo Saulės. Manoma, kad paviršius gali būti įkaitęs iki 1300° C, t. y. iki raudonumo. Kitose observatorijose įrodyta, kad Pegasi 51 nepulsuoja ir nerodo kokių nors periodinių aktyvumo požymių. Spektro linijų išplitimo pobūdis rodo, kad ji, kaip ir Saulė, sukasi aplink savo ašį 2 km/s greičiu. Neradus spindesio kitimų, didesnių nei 0,002 ryškio, paaiškėjo, kad palydovas žvaigždės neužstoja, jo orbita su regėjimo kryptimi sudaro bent 5° laipsnių kampą. Per kelis mėnesius buvo patikslinta Pegasi 51 masė (0,95 Saulės masės), ir amžius (8 mlrd m.). Būdama 3 mlrd. metų vyresnė už saulę, Pegasi 51 yra labiau evoliucionavusi, t. y. išsipūtusi (skersmuo 1,9 mln. km arba 1,4 saulės skersmens) ir atvėsusi (5700K, saulės 5780K). Energijos spinduliuoja 1,8 karto daugiau už saulę.
Vėlesni moksliniai tyrimai ir planetos teorijos egzistavimo, paneigimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokslininkai teoretikai įrodinėjo, kad tokia masyvi planeta apskritai negalėtų susidaryti arčiau Saulės negu asteroidų žiedas, Jupiterio dydžio planetai čia dar nebūtų ledo ir dujų, o 3500 kartų didesniam už Saulės Merkurijų neužtektų dulkių. Lieka vienintelė galimybė: Pegasi 51 palydovė − planeta milžinė − susidarė toli nuo savo žvaigždės, tačiau laikui bėgant priartėjo iki dabartinės 4,23 d. periodo orbitos. Buvo iškelta teorija, kad "kritimo priežastis" galėjo būti tirštas proplanetinės medžiagos diskas, susidūrimas su kita planeta, o gal net kita žvaigžde, skriejusi arti ir pastūmėjusią masyvią planetą savosios žvaigždės link. Kol astronomai ginčijosi, kaip tokia masyvi planeta galėjo atsirasti prie savo žvaigždės, buvo atliktas naujas mokslinis tyrimas Kalifornijoje. Nuo 1994 m. balandžio mėn. M. Mejeris ir Kvelas tyrė 142 žvaigždes. Žvaigždės Pegasi 51 spektre buvo išmatuota apie 5000 linijų.
Maunt Palomaro observatorijoje (JAV) žvaigždę Pegasi 51 bandyta fotografuoti interferometru, t. y. iškart dviem per 110 m vienas nuo kito esančiais teleskopais. Nuotraukoje gautas šiek tiek pailgas žvaigždės vaizdas piršo mintį, kad Pegasi 51 turi ne planetą, o blausiai šviečiančią palydovę. Pastebėta, kad ji nerodė kitų dvinarėms žvaigždėms požymių.[3]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ van Leeuwen, F. (2007). „HIP 113357“. Hipparcos, the New Reduction. Nuoroda tikrinta 2009-12-09.
- ↑ Mayor, Michael; Queloz, Didier (1995). „A Jupiter-mass companion to a solar-type star“ (PDF). Nature. 378 (6555): 355–359. doi:10.1038/378355a0.
{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)[neveikianti nuoroda] - ↑ Zinaida Sviderskienė. Kitų žvaigždžių planetos. Kaunas, 1999 m. 25 - 27, 30 ir 31 psl.
|
Šis straipsnis apie žvaigždę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |