1946 m. Prancūzijos Konstitucija
| 1946 m. Prancūzijos Konstitucija | |
 | |
| Informacija | |
|---|---|
| Valstybė | Prancūzija |
| Priimta | 1946 m. |
| Galiojo iki | 1946 m. – 1958 m. |
| Vėlesnė | 1958 m. Prancūzijos Konstitucija |
| Turinys | |
| Valdymo forma | Respublika |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia | Parlamentas – Nacionalinis susirinkimas ir Respublikos taryba |
| Vykdomoji valdžia | Ministrų taryba |
1946 m. Prancūzijos Konstitucija (kitaip – Ketvirtosios respublikos konstitucija) – Prancūzijos Konstitucija, priimta Steigiamojo susirinkimo 1946 m. rugsėjį, patvirtinta referendumo spalio 13 d. (galiojo iki 1958 m.).[1][2] Įsigaliojo 1946 m. gruodžio 24 d.[3]
Ši konstitucija įtvirtino nelygiateisį dvejų rūmų stiprų parlamentą, kuriam atskaitinga Ministrų taryba. Prezidentas nebe vykdomoji valdžia, ji suteikiama Ministrų tarybai. Patvirtintos 1789 m. deklaracijos nuostatos, socialinių ir ekonominių laisvių bei teisių katalogas. Rinkimų teisė suteikta abiejų lyčių pilnamečiams piliečiams.[1]
Priėmimo aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo 1945 m. spalio referendumas atmetė Trečiosios respublikos konstitucinių įstatymų atkūrimą,[4] tačiau nebuvo vieningos nuomonės, kuo juos pakeisti. Dešinieji siekė tvirtos vykdomosios valdžios, kairieji siūlė valdžią sutelkti parlamento rankose, vykdomąją valdžią perduoti jo išrinktam komitetui. Specialiai konstitucijos priėmimui išrinktas Steigiamasis susirinkimas, kuriame daugumą turėjo kairieji, pateikė referendumui konstitucijos projektą, iškėlusį politinę parlamento svarbą, tačiau jis buvo atmestas.[5] Naujos sudėties Steigiamasis susirinkimas labiau kompromisinį konstitucijos variantą priėmė 1946 m. rugsėjo 29 d., o referendumas jam pritarė spalio 13 d.[4][2][3]
Valstybinė santvarka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įstatymų leidžiamoji valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dvejų rūmų parlamentas – Nacionalinis susirinkimas ir Respublikos taryba. Abeji rūmai turi įstatymų leidybos teisę, tačiau iš esmės nėra lygiateisiai, Nacionalinis susirinkimas turi aukštesnę galią: jam pavesta leisti įstatymus, ratifikuoti tarptautines sutartis, pritarti vyriausybei ar reikšti nepasitikėjimą ja. Respublikos taryba yra konsultacinio pobūdžio rūmai, ji per du mėnesius gali pareikšti išvadą dėl Nacionaliniame susirinkime priimto įstatymo. Ją pateikus, įstatymai turi būti pakartotinai svarstomi Nacionaliniame susirinkime, kitaip jie įsigalioja. Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Abeji rūmai renkami visuotiniais lygiais rinkimais slaptu balsavimu proporcine rinkimų sistema. Nacionalinis susirinkimas renkamas tiesioginiais rinkimais 5 m., Respublikos taryba – netiesioginiais rinkimais miestų ir municipalinių tarybų 6 m., pusę narių atnaujinant kas treji metai. Rinkti galėjo abiejų lyčių pilnamečiai piliečiai.[1]
Vykdomoji valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų tarybai, jos primininkui pavedama užtikrinti įstatymų įgyvendinimą, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms. Ministrų taryba atsakinga Nacionaliniam susirinkimui. Atitinkamo ministro kontrasignacijos reikia kiekvienam prezidento išleistam aktui. Prezidentas buvo valstybės vadovas, jam pavesta pasirašyti ir ratifikuoti tarptautines sutartis, skelbti įstatymus, reikalauti juos peržiūrėti, siūlyti Ministrų tarybos pirmininko kandidatūrą. 1954 m. Ministrų tarybos pirmininkas dėl ilgą laiką nestabilios vyriausybės veiklos gavo naujų įgaliojimų: galėjo paleisti Nacionalinį susirinkimą, sunkiau tapo pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: Prezidentas, kaip ir Trečiojoje respublikoje, renkamas abejų parlamentų bendrame posėdyje 7 m. su teise vienąkart būti perrinktu.[1]
Žmogaus teisių įtvirtinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Preambulėje patvirtinamos 1789 m. deklaracijoje nurodytas žmogaus ir piliečio teisės, papildant jas naujomis, tapusiomis būtinomis teisėmis: tai ekonominės, politinės, socialinės teisės. Skelbiama lyčių lygybė, politinio prieglobsčio persekiojamiesiems suteikimas, teisė dirbti ir gauti pareigas, jungtis į profsąjungas, dalyvauti kolektyvinių darbo sutarčių sistemoje, nemokamo mokslo, sveikatos apsaugos garantijos, nacionalinio turto pavertimas visuomenine nuosavybe. Taip pat atsisakyta kariauti užkariavimo tikslais.[1]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „The Constitution of 27 October 1946“. Elysee.fr. Nuoroda tikrinta 2022-07-02.
- ↑ 2,0 2,1 Dieter Nohlen & Philip Stöver (2010) Elections in Europe: A data handbook, p. 674 ISBN 978-3-8329-5609-7
- ↑ 3,0 3,1 The Statesman's Year-Book: Statistical and Historical Annual of the States of the World for the Year 1953. S. Steinberg Springer, 2016, p. 959. [1]
- ↑ 4,0 4,1 The Fourth Republic. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2022-07-02.
- ↑ Dieter Nohlen & Philip Stöver (2010) Elections in Europe: A data handbook, p. 674 ISBN 978-3-8329-5609-7