1938 m. Huanghės potvynis
1938 m. Huanghės potvynis (kin. 花园口决堤事件) buvo Kinijos nacionalistų vyriausybės pradiniame Antrojo Kinijos-Japonijos karo etape sukeltas Huanghės upės potvynis, kuriuo siekta sustabdyti greitą Japonijos pajėgų veržimąsi.
Strateginis sprendimas ir potvynis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prasidėjus Antrajam Kinijos-Japonijos karui 1937 m. Japonijos imperatoriškoji armija sparčiai veržėsi į Kinijos teritoriją. 1938 m. birželio mėn. Japonija kontroliavo visą Šiaurės Kiniją. Birželio 6 d. jie užėmė Henano sostinę Kaifeną ir ėmė grėsti Džengdžou. Džengdžou buvo svarbių Pinghano ir Longhajaus geležinkelių jungtis ir japonams sėkmingai užėmus miestą būtų kilusi grėsmė svarbiems Uhano ir Siano miestams.
Siekdamas sustabdyti japonų veržimąsi į vakarinę ir pietinę Kinijos dalį Čiang Kai-ši, patarus Čen Guofu, nusprendė atidaryti Huanghės užtvankas prie Džengdžou. Pirminis planas buvo sunaikinti užtvanką prie Žaokou, tačiau dėl sunkumų toje vietoje birželio 5 ir 7 d. buvo sugriauta užtanka prie Chuajuankou, pietiniame krante. Vanduo užliejo Henaną, Anhui ir Dziangsu. Kilęs potvynis užliejo ir sunaikino tūkstančius kvadratinių kilometrų dirbamos žemės ir Huanghės žiotis pastūmė į pietus. Buvo sugriauti ar sunaikinti tūkstančiai gyvenviečių, o keletas milijonų gyventojų liko be namų ir tapo pabėgėliais. Oficiali pokarinė nacionalistų komisija nustatė, kad 800 000 žmonių nuskendo, tačiau tai gali būti sumažintas skaičius.[1]
Vertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Strateginis potvynio vaidmuo yra ginčytinas. Japonijos armijos potvynis nepalietė nei šiaurėje, nei rytuose, nei pietuose. Jų veržimasis į Džengdžou buvo sustabdytas, tačiau spalio mėnesį jie užėmė Uhaną puldami iš kitos pusės. Japonai didžiosios dalies Henano neužėmė iki pat vėlyvosios karo stadijos, o japonų okupacija Anhui ir Dziangsu buvo ribota. Daugelis miestų ir transporto linijų užtvindytoje teritorijoje jau buvo užimti japonų; po potvynio jie negalėjo konsoliduoti savo valdžios šioje teritorijoje ir didelės šios teritorijos dalys buvo apimtos partizaninio judėjimo. Potvynio aukų skaičius išlieka ginčytinas, tiek Kinijos valdžios, tiek kitų tyrinėtojų vertinimai buvo tikslinami ir po kelių dešimtmečių po potvynio.[2]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jay Taylor, The Generalissimo: Chiang Kai-Shek and the Struggle for Modern China (Cambridge, MA: Belknap Press of Harvard University Press, 2009): 154–155.
- ↑ Diana Lary. „Drowned Earth: The Strategic Breaching of the Yellow River Dyke, 1938,“ War In History. 2001 Apr 1;8(2): 191–207. In: Academic Research Library [database on the Internet] [cited 2010 Sep 21]. Available from: http://www.proquest.com/; Document ID: 1082337951.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Diana Lary, „Drowned Earth: The Strategic Breaching of the Yellow River Dyke, 1938,“ War In History 2001 Apr 1;8(2): 191–207. In: Academic Research Library [database on the Internet] [cited 2010 Sep 21]. Available from: http://www.proquest.com/; Document ID: 1082337951.
- Steven I. Dutch, "The Largest Act of Environmental Warfare in History, " Environmental & Engineering Geoscience 15.4(November 2009): 287–297.