1649 m. Soboro teisynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

1649 m. Soboro teisynas, Soboro statutas (rus. Собо́рное уложе́ние 1649 года) – Rusijos teisės sąvadas, XVII a. teisės paminklas; pirmasis Rusijos teisės istorijoje teisynas, įtraukęs visų teisės šakų galiojančias normas, įskaitant ir vad. naujųjų įsakymų straipsnius (новоуказные статьи).

1649 m. priėmė Žemės soboras. Soboro teisynas galiojo iki 1832 m., kai buvo priimtas Rusijos imperijos įstatymų sąvadas (Свод Законов Российской империи).

Priėmimo aplinkybės[taisyti | redaguoti kodą]

Po suirutės laikotarpio naujosios Romanovų dinastijos vyriausybė ėmėsi aktyvios teisėkūros. Po to, kai buvo priimtas 1550 m. teisynas, įsakymų (указ) skaičiaus augimo statistika buvo tokia:

  • 1550–1648 m. – 445 įsakymų:
    • 1550–1600 m. – 80
    • 1601–1610 m. −17
  • 1611–1648 m. – 348[1]:
    • 1611–1620 m. – 97
    • 1621–1630 m. – 90
    • 1631–1640 m. – 98
    • 1641–1648 m. – 63.

1649 m. Rusijoje buvo šimtai teisės norminių aktų, kurie ne tik paseno, bet ir prieštaravo vienas kitam. Teisinę painiavą (kolizijas) kėlė ir stichiškumas įvairių žinybų aktų, leistų esant kokios nors srities prikazų (Приказ, valdymo institucija) poreikiams. Taip pat nebuvo teisės taikymo vieningumo, koordinacijos: dažnai apie įsakymų knygų įrašus žinojo tik konkrečio prikazo valdininkai.

Be to ligtolinė teisės normų kazuistika buvo neveiksminga. Įstatymų leidėjas siekė reglamentuoti teisinius pagrindus, susisteminti.

Soboro statuto teisyną priimti paskatino ir 1648 m. Maskvoje įvykęs maištas (Соляной бунт); vienas iš sukilimo dalyvių reikalvimų buvo sukviesti Žemės Soborą ir parengti naują teisyną. Sukilimas buvo numalšintas, bet caras sušaukė Žemės soborą, tęsusį savo veiklą iki pat 1649 m. Soboro teisyno priėmimo.

Teisėkūra[taisyti | redaguoti kodą]

Soboro teisyno nuostatomis siekta išdėstyti teisės normų sistemą pagal teisės šakas. Itin didelis dėmesys skirtas teisenos teisei.

Teisyno projektą rengė speciali komisija, pirmininkas – kunigaikštis N. I. Odojevskis (Н. И. Одоевский). Kiti komisijos nariai – kunigaikštis S. V. Prozorovas, F. F. Volkonskis, Gavrila Leontjevas ir Fiodoras Gribodojevas. Praktinė Žemės soboro veikla pradėta rugsėjo 1 d. Soboras turėjo peržiūrėti statuto projektą. Susirinkime buvo atstovaujama platiems visuomenės sluoksniams. Teisyno projekto skaitymai Sobore vyko 2 rūmuose: vienuose buvo caras, Bojarinų dūma ir Apšviestasis soboras, kituose – įvairių tarnybų atstovai.

Teisynas buvo išplatintas visuose Maskvos prikazuose. Sudarant sąvadą, nesiekta sukurti kodekso, o norėta tik apibendrinti visus teisės norminius aktus, juos suderinus bei panaikinus pasenusias normas. Dvarininkijos deputatai turėjo didelės įtakos priimant daugelį Teisyno normų. Kai kurios nuostatos priimtos bendru delegatų, Dūmos ir caro sutarimu.

1649 m. sausio 29 d. buvo pabaigta kurti bei redaguoti sąvadą. Jis buvo sudarytas iš 959 siaurų popierinių stulpelių. Pabaigoje – Žemės soboro narių parašai (315). Be to sudaryta knygos formos kopija, iš kurios 1649 m. teisynas buvo 2 kartus išspausdintas po 1200 egzempliorių. Teisynui saugoti Jekaterinos valdymo metais buvo sukurti sidabriniai apmatai.

Teisės technikos stadijos (pagal V. O. Kliučevskį):

  1. Kodifikacija (darbas su šaltiniais, redagavimas) – vykdė speciali komisija.
  2. Susirinkimas – aptarimas Dūmoje.
  3. Revizija – projekto peržiūra; atliko Dūma ir caras.
  4. Teisėkūros sprendimai – bendru sutarimu sprendimų priėmimas kokiu nors Statutos klausimu.
  5. Baigiamasis darbas – visų Soboro delegatų pasirašymas.

Teisės šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos statutas – vienas Soboro teisyno šaltinių

Teisyno šaltiniai – Rusijos ir užsienio teisė.

  1. Prikazų įsakymų knygos (указные книги приказов) – jose buvo fiksuojama aktuali teisėkūra konkrečiais klausimais nuo atitinkamų prikazų atsiradimo momento.
  2. 1497 m. teisynas, 1550 m. Ivano IV teisynas.
  3. 1588 m. Lietuvos statutas naudotas kaip teisinės technikos pavyzdys (formuluotės, sakinio konstrukcijos, rubrikacija.

Normos[taisyti | redaguoti kodą]

Valstybinė teisė[taisyti | redaguoti kodą]

Soboro statutas įtvirtino valstybės vadovo – caro – teisinį statusą, paveldomąją monarchiją. Taip pat reguliavo svarbiausias valstybės valdymo sritis (baudžiavos teisė – valstiečių pririšimas prie žemės), išvykimas iš šalies ir atvykimas į ją, dvarų statusas.

Baudžiamoji teisė[taisyti | redaguoti kodą]

Nusikaltimų sistema:

  1. Nusikaltimai Bažnyčiai: blasfemija, nuklydimas į kitą tikėjimą, liturgijos nutraukimas šventovėje ir kt.
  2. Valstybiniai nusikaltimai: veiksmai, nukreipti prieš valdovo asmenį ar jo šeimą, maištas, suokalbis, išdavimas. Nustatyta kolektyvinė atsakomybė: ji užtraukiama ir šeimos nariams.
  3. Nusikaltimai valdymo tvarkai: savavališkas išvykimas į užsienį, falsifikacinis sukčiavimas, melgagingų parodymų davimas, neteisingas apkaltinimas(ябедничество), išgėrimo vietų be atskiro leidimo vedimas ir kt.
  4. Nusikaltimai pareigoms (tarnybai): kyšininkavimas, neteisingumas vedant bylą (neteisingo sprendimo priėmimas), kariniai nusikaltimai (marodieriavimas, pabėgimas iš kariuomenės dislokacijos vietos) ir kt.
  5. Nusikaltimai asmeniui: nužudymas, mušimas, garbės įžeidimas. Užmušus vagį, sugautą nusikaltimo vietoje (baudž. teis. teorijoje – vad. in flagranti) buvo atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės.
  6. Nusikaltimai nuosavybei: grobimas (татьба), iždo grobimas (specialioji nusikaltimo sudėtis), daržovių iš daržo bei žuvies grobimas, sukčiavimas, padegimas, svetimo turto gadinimas.
  7. Nusikaltimai dorovei: vaikų nepaklusimas tėvams, sąvadimas, žmonos nuklydimas (блуд жены, „blūdas“), pono lytiniai ryšiai su baudžiauninku.

Bausmių sistema: mirties bausmė (36 nusikaltimo sudėtyse), kūno bausmės, uždarymas į kalėjimą, trėmimas, garbės atėmimas, turto konfiskavimas, atleidimas iš pareigų, bauda.

  • Mirties bausmė – pakorimas, galvos nukirtimas, ketvirčiavimas, sudeginimas (religinėse ir padegimų bylose), karštos geležies supylimas į gerklę (už padirbinėjimą).
  • Fizinės bausmės: kūno dalių žalojimas – rankos nukirtimas (už grobimą, vagystę), kleimavimas, nosies angų nurėžimas ir kt.); „skausmingosios bausmės“ (mušimas rykšte arba botagais).
  • Laisvės atėmimas (uždarymas į kalėjimą) – nuo 3 d. iki gyvos galvos. Kalėjimai – žemės, kaimo ir akmeniniai. Kaliniai maitinami giminaičių arba elgetų sąskaita.
  • Trėmimas – bausmė kilmingiesiems.
  • Garbės atėmimo bausmės – bausmės kilmingiesiems: titulų atėmimas arba pažeminimas pareigose. Tokio tipo švelni bausmė buvo „nuosprendžio“ paskelbimas esant teisės pažeidėjo aplinkos (soc. sluoksnio) atstovams.
  • Baudos – už nusikaltimus nuosavybei, kai kuriuos nusikaltimus žmogui (gyvybei ir sveikatai), už garbės atėmimą (понесение бесчестья); lupikavimą – kaip pagrindinė ir papildoma bausmė.
  • Turto konfiskavimas – pažeidėjo, kartais ir jo jo žmonos bei vyriausio sūnaus kilnojamo arba nekilnojamo turto atėmimas: už valstybinius nusikaltimus, lupikavimą, piktnaudžiavimą tarnyba.

Nubaudimo tikslai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Įbauginimas.
  2. Atpildas iš valstybės pusės.
  3. Pažeidėjo atskyrimas (tremtis, laisvės ribojimas).
  4. Pažeidėjo išskyrimas (pakeičiant išvaizdą), stigmatizavimas (nosies nurėžimas, ausies nupjovimas ir kt.).

Civilinė teisė[taisyti | redaguoti kodą]

Civilinės teisės subjektais pripažinti tiek fiziniai, tiek ir kolektyviniai asmenys (baudžiauninkų bendrija). Civilinis veiksnumas įgyjamas 15-20 m.: 15 metų gali tvarkyti dvaro reikalus, prisiimti skolinius įsipareigojimus (asmens įkeitimas kaip prievolės įvykdymo garantija, кабальное обязательство), 20 metų – liudyti teisme.

Palyginus su iki tol galiojusiomis teisės normomis, išplėstas moters teisnumas (galėjimas įgyti teisių ir juridinių pareigų, jų apimtis) – pvz., našlė įgijo galių sudarant sandorius.

Pagrindiniai daiktinių teisių įgijimo pagrindai (įskaitant žemę):

  • Žemės suteikimas – sudėtingas kompleksas teisinių veiksmų, įskaitant dovanojimo rašto išdavimą, duomenų apie apdovanojamąjį asmenį įrašas prikazų knygoje, perduodamos žemės neužėmimo fakto nustatymas, įvedimas į valdymą dalyvaujant pašaliniams (tretiesiems) asmenims.
  • Daikto įgijimas sudarant pirkimo – pardavimo sutartį (žodžiu arba raštu).
  • Įgyjamoji senatis. Asmuo turi sąžiningai (nepažeidžiant kitų asmenų teisių)valdyti nuosavybę tam tikrą laikotarpį (40 m.), po kurio turtas pereina sąžiningo valdytojo nuosavybėn.
  • Daitko radybos (sąlyga – neradus šeimininko).

Prievolių teisė XVII a. plėtojosi asmeninės atsakomybės (už skolas tampant baudžiauninku) už turtines prievoleslink. Žodinę sutarties formą vis dažniau keičia rašytinė. Tam tikriems sandoriams nustatyta valstybinė registracija (pirkimas – pardavimas ir nekilnojamo turto sandoriai).

Šeimos teisė[taisyti | redaguoti kodą]

Santuokinis veiksnumas nustatomas papročių ir esamos praktikos (vyro – kaip ir civilinis veiksnumas- 15 m.). Asmeniui buvo leidžiama sudaryti ne daugiau kaip 3 santuokas per visą savo gyvenimą.

Šeimos galva – vyras; jis turi valdžią žmonos ir vaikų atžvilgiu. Nustatyta faktinė bendroji nuosavybė, žmonos pareiga paklusti vyrui. Valdžią vaikams tėvas išlaiko iki pat savo mirties. Už vaiko nužudymą tėvui skiriamas laisvės atėmimas (kalėjime), tačiau ne mirties bausmė (skiriama už pašalinio asmens nužudymą). Žmonoms už vyro nužudymą skiriama mirties bausmė – užkasimas į žemę gyvos žmonos.

Skyrybos leidžiamos su sąlyga: sutuoktinio pasitraukimas į vienuolyną, kaltinimai sutuoktiniui antivalstybine veikla, "žmonos nesugebėjimas turėti vaikų" (nevaisingumas).

Teisena[taisyti | redaguoti kodą]

Teisyne detaliai reglamentuojama teismo veikla (tiek civilinė, tiek ir baudžiamoji teisena).

  1. Skundo padavimas (Вчинание).
  2. Atsakovo iškvietimas į teismą.
  3. Teismo procesas, sprendimo skelbimas (Судоговорение) – žodinė teisena su privalomu teismo raštų (protokolo) vedimu.

Įrodymai įvairūs: liudytojų parodymai (ne mažiau kaip 10 liudytojų), dokumentai, priesaika ant šventos knygos (крестное целование).

Procesinės priemonės buvo skirtos įrodymų gavimui, užtikrinimui:

  1. Paieška (Обыск) – gyventojų apklausimas dėl nusikaltimo aplinkybių arba dėl ieškomų asmenų.
  2. Правёж – priemonių, taikytų dažniausiai nemokiems skolininkams. Pvz., už 100 rublių skolą mušė 1 mėn. Sumokėjus arba atsiradus laiduotojams, kūno bausmės buvo nutraukiamos.
  3. Tyrimas (Розыск) – kompleksinės priemonės valdovo svarbos byloms arba kitiems itin sunkiems nusikaltimams. Leista įtariamąjį išbandyti (žr. plačiau – ordalijos), tačiau išbandymo priemones leista naudoti ne daugiau kaip 3 kartus ir taikyti tik su tam tikromis pertraukomis.

Teisyno papildymai[taisyti | redaguoti kodą]

Po teisyno priėmimo buvo priimtos naujos normos (новоуказные статьи):

  • 1669 m. papildomi straipsniai veikos byloms (по татебным делам) dėl grobimų, vagysčių, plėšimo), kadangi padidėjo nusikalstamumo lygis.
  • 16761667 m. – dvarų teisinio statuso nuostatos.

Keletas statutų, taip pat vad. „nakazų“ (устав, наказ):

  • 1649 m. – Наказ о городском благочинии (dėl kovos su nusikalstamumu priemonių).
  • 1667 m. – Новоторговый устав (dėl vietos gamintojo ir pardavėjo apsaugos nuo užsienio konkurencijos).
  • 1683 m. – Писцовый наказ (dėl papildomų dvarų, miškų teisės taisyklių).

Reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Soboro statute apibendrintos pagrindinės rusų teisės XVXVII a. vystymosi tendencijos, įtvirtinant atitinkamas modernias normas, naujus institutus absoliutizmo dvasioje. Teisynu pirmą kartą sistematizuota Rusijos teisėkūra, ryškūs pirmieji bandymai išskirti teisės normas pagal teisės šakas.

Soboro statutas – pirmasis spausdintas Rusijos teisės paminklas. Iki tiol teisė buvo viešinama balsu skaitant turgaus aikštėse bei šventovėse (tai buvo įtvirtinta pačiuose dokumentuose). Spausdinto įstatymo forma užkirto kelią galimiems piktnaudžiavimams (ypač tarnyba, teismais). Soboro teisynas – beprecedentinis teisės sąvadas Rusijos teisėkūroje. Pagal apimtį su juo lygintis gali nebent Стоглав, tačiau pagal teisės materijos apimtį statutas lenkia keletą kartų.

Vakarų valstybėse privatinė teisė buvo pradėta kodifikuoti keliais dešimtmečiais vėliau (Danske Lov, Danija) 1683 m., Sardinijos kodeksas 1723 m., Bavarijos civilinis kodeksas (1756 m.), Visuotinis Prūsijos žemės teisynas (1794 m.), 1804 m. Napoleono kodeksas (Civil Code), Austrijos civilinis kodeksas (1812 m.).

Soboro teisynas palyginti su kitais privatinės teisės sąvadais buvo parengtas ir įsigaliojai per trumpą laiko tarpą – per pusmetį (968 straipsniai); priėmimą pagreitino pilietiniai neramumai miestuose. Napoleono kodeksas rengtas 4 metus (2 281 straipsniai), Vokietijos civilinis kodeksas nuo rengimo iki įsigaliojimo praėjo 27 metus (1873-1900 m.).

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. М. Ф. Владимирский-Буданов «Обзор истории русского права», Ростов-на-Дону, 1995 г., с. 235

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ключевский В. О. Русская история. Полный курс лекций. М., 1993 [1]
  • Исаев И.А. История государства и права России. М., 2006 [2]
  • Под ред. Титова Ю. П. История государства и права России, 2006
  • Чистяков. История отечественного государства и права. 1996.
  • Григорий Котошихин. О России в царствование Алексея Михайловича. Стокгольм, 1667

www.hist.msu.ru

  • А.Г. Маньков. "Уложение 1649 года – кодекс феодального права России". 1980.
  • Владимирский-Буданов М.Ф. "Обзор истории русского права", 6-е изд. СПб. Киев Изд. книгопродавца Н. Я. Оглоблина. 1909 [3]
  • Ю.Л. Проценко "Сословно-представительская монархия в России (середина XVI – середина XVII века)", 6-е изд., Волгоград2003 [4]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]