Šeimyniškiai (Užpaliai)
Kitos reikšmės – Šeimyniškiai.
| Šeimyniškiai | ||
|---|---|---|
  Šeimyniškiai |
||
| 55°39′25″š. pl. 25°36′18″r. ilg. / 55.657°š. pl. 25.605°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Utenos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Užpalių seniūnija | |
| Gyventojų | 30 | |
Šeimyniškiai – kaimas Utenos rajono savivaldybėje, 1 km į šiaurės rytus nuo Užpalių, kairiajame Šventosios krante. Kaime stūkso Šeimyniškių piliakalnis, prie kurio ėmė kurtis Užpaliai ir apie kurį pasakojama daug legendų, yra Konglomerato atodanga.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.png)
Mindaugo laikais šiose vietose stovėjo Šeimyniškių pilis (Užpalių pilis), sudeginta 1433 m.
Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Piemenims susipešus, vienas piemuo nutraukęs kito kepurę ir įkišęs ją į piliakalnio šlaite esančią skylę. „Tada tas piemuo pradėjęs verkti, nes seniau bijodavę šeimininko. Verkdamas jis įlindęs ir radęs tenai kambarį išpuoštą. Tame kambary laivelis, pilnas auksinių pinigų. Ir gale laivelio sėdėjęs ponaičiukas. Tas ponaičiukas paėmęs kepurę, pripylęs aukso ir išleidęs.
Tada kitas piemuo lindęs. Jį užrišę botagais už kojų, kad geriau būtų ištraukti. Kai piemenys ištraukė – buvęs tas be galvos.
Sako, kad senovėje kasdavę, prikasdavę tik mūrus ir daugiau nieko. Seni žmonės sako, kad po piliakalniu yra laivelis auksinių pinigų.“ (Ežeras ant milžino delno / Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius 1995)
Kitame panašiame padavime tas piemuo, patekęs piliakalnin, „pamatęs laivą, laive sėdėjusi ponia su šuniuku – ponia sėdėjusi viename gale laivelio, šuniukas kitame. Kai tik ponia jį pamačiusi, šokus iš laivo, net laivelis apsivertęs. Pribėgus ta ponia prie jo, pripylus pilną kepurę aukso ir liepus tuoj išeiti“.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||||||
| 1902 m.[2] | 1923 m.sur.[3] | 1959 m.sur.[4] | 1970 m.sur.[5] | 1979 m.sur.[6] | 1989 m.sur.[7] | 2001 m.sur.[8] | 2011 m.sur.[9] | 2021 m.sur.[10] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 206 | 163 | 133 | 100 | 75 | 41 | 41 | 42 | 30 | ||
| ||||||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Šeimyniškiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 376 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Piliakalnis ir legendos Archyvuota kopija 2007-01-09 iš Wayback Machine projekto.