Žygaičių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Kitos reikšmės – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.

55°18′36″š. pl. 22°01′56″r. ilg. / 55.3100°š. pl. 22.0322°r. ilg. / 55.3100; 22.0322

Žygaičių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Tauragės
Savivaldybė	Tauragės rajonas
Gyvenvietė	Žygaičiai
Adresas	Bažnyčios g. 18
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta)	1863 m.
Stilius	istorizmas

Žygaičių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia – bažnyčia, stovinti Žygaičių miestelyje, prie kelio 199 Tauragė–Žygaičiai–Vainutas , Ežeruonos (Jūros dešiniojo intako) dešiniajame krante. Istoristinė, turi neoromaninės architektūros bruožų.

Žygaičių bažnyčios 400-mečio paminklinis akmuo

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad Žygaičiuose 1608 m. pastatyta koplyčia, 1785 m. – bažnyčia. Ji XIX a. vid. sudegė. Klebono Vincento Norvaišo rūpesčiu 1861 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. 1862 m. įkurta parapija. XIX a. viduryje veikė parapinė mokykla. Klebono Motiejaus Petronio rūpesčiu 1908 m. apmūrytas šventorius, nišose įrengtos gipsinės Kryžiaus kelio stotys.

1868–1869 m. klebonas Vincentas Norvaišas redagavo ir rengė spaudai Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus rankraščius. 1871 m. ištremtas į Tomsko guberniją.

Bažnyčios bokšte du varpai - vienas lietas 1772 m., kitas 1875 m. Varšuvoje.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia istoristinė, turi neoromaninės architektūros bruožų, halinė, stačiakampio plano, su bokšteliu. Viduje įrengtas trijų mūrinių altorių ansamblis. Dabartiniame interjere esanti XIX a. antrojoje pusėje sukurta puošyba derinta su išsaugotais nuo gaisro senaisiais XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios dirbiniais. Šventoriaus tvora ažūrinio mūro.

Bažnyčia neabejotinai projektuota profesionalaus architekto. Motiejus Valančius Žygaičių, Vainuto ir Truikinų (Aleksandrijos) bažnyčias priskiria „žemaičių architektui“ Kalėdai, apie kurį, deja, žinomi tik pavieniai faktai.^[1]

Bažnyčios bokšte įkelti du žalvariniai varpai. Vienas, galbūt priklausęs senajai bažnyčiai, nulietas 1772 m. Antrąjį varpą naujajai mūrinei šventovei 1875 m. parūpino Antano Zvalinskio dirbtuvė Varšuvoje.^[1] Šventoriuje stovi 1934 m. statytas paminklas šventiesiems 1934-iesiems metams atminti, liudijantis, kad tais metais Lietuva pasiaukojo Švč. Jėzaus Širdžiai.^[1]