Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1789 m. priimta žmogaus ir piliečio teisių deklaracija

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (pranc. Déclaration des Droits de l'Homme et du Citoyen) – žmogaus teisių aktas, XVIII a. politinis bei konstitucinės teisės dokumentas. Priimtas Prancūzijoje.

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

1789 m. rugpjūčio 26 d. priimtoje žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje skelbiama:

1. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai ir tokiais išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda.

2. Visų politinių susirinkimų tikslas – saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.

3. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, kuri aiškiai nesuteikta tautos.

4. Laisvės esmė – daryti viską, kas nekenkia kitam. Taigi kiekvieno žmogaus prigimtinių teisių įgyvendinimas turi tik tas ribas, kurios kitiems visuomenės nariams garantuoja galimybę naudotis tomis pačiomis teisėmis. Šias ribas gali nustatyti tik įstatymas.

14.Visi piliečiai turi teisę patys ar per savo įgaliotinius nuspręsti, ar reikia mokesčių, savarankiškai sutikti juos mokėti, sekti, kur jie panaudojami, ir nustatyti, kiek mokėti, už ką mokėti, mokėjimo tvarką ir trukmę.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]