Želignitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Želignitas, sprogstamoji želatina (angl. gelignite, gelatin 'želatina' + lot. ignis 'ugnis' + -ite) – pirmoji pasaulyje plastiškoji sprogstamoji medžiaga, sukurta A. Nobelio 1875 m.

Gaminimas[taisyti | redaguoti kodą]

Želignitas gaminamas koloksiliną tirpinant nitroglicerine ir sumaišant su plaušiena bei natrio nitratu (ar kalio nitratu). Mišinys yra stabilesnis už gryną nitrogliceriną, jis saugiau pervežamas.

Želignitas saugesnis už A. Nobelio anksčiau išrastą dinamitą, nes iš kieto dinamito išrasoja nestabilus nitroglicerinas, kuris jautrus dirgikliams ir gali sukelti sprogimą. Dinamitas gaminamas nitrogliceriną sugirdant į diatominę žemę, pjuvenas ar kitą sugeriančią medžiagą. Taip sugertas nitroglicerinas pasidaro saugesnis, tačiau jo sprogstamasis galingumas sumažėja, nes dinamite dabar viename masės vienete yra mažiau grynosios sprogstamosios medžiagos negu gryname nitroglicerine. Tuo tarpu želignite nitroceliuliozė pati yra sprogstamoji medžiaga, todėl ji ir stabilizuoja nitrogliceriną, ir nemažina suminio sprogimo galingumo.

Želignitas yra lengvai formuojamas, juo manipuliuojant nereikia saugos priemonių, jei tik greta nėra nieko, kad gali priversti jį detonuoti. Padegtas želignitas lėtai dega ir be detonatoriaus nesprogsta, todėl želignitą saugu sandėliuoti.

Jis yra viena pigiausių sprogstamųjų medžiagų.

Naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Airijos nepriklausomybės kare (1919–1921 m.) Airijos respublikos armija naudojo želignitą. Laikinoji Airijos respublikonų armija savo pirmosiose kampanijose prieš D. Britanijos pajėgas, lojalistų pajėgas Š. Airijoje irgi naudojo želignitą, kurį vėliau pakeitė semteksu, kurį jiems tiekė Libijos vyriausybė. Junionistai taip pat naudojo želignito užtaisus, kuriais sprogdino vandentiekio ir elektros tiekimo pastotes 1969 m. balandžio mėn. Belfasto įvykių metu.