Žaltvykslė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Žaltvykslė“, Arnold Böcklin 1882 m. paveikslas

Žaltvykslė arba pelkių ugnis (lot. ignis fatuus – 'apgaulinga ugnis') – vaiduokliška klaidžiojanti šalta liepsna, kuri regima švytinti naktį, dažniausiai miškuose, pelkėse, prie vandens telkinių. Tai dažnas folkloro motyvas – pasakojama, kad žaltvykslė paklaidina keliautojus, yra maginių, piktavalių jėgų apraiška. Klaidžiojančios ugnies motyvas aptinkamas ne tik Europos kraštų folklore, bet ir Azijoje, Pietų Amerikoje.

Žaltvykslės fenomeną 1776 m. bandė paaiškinti Alesandras Volta, kuomet atrado metaną. Jis teigė, kad pelkių ugnis tai natūralus fenomenas, susidarantis pelkėtose vietovėse išsiskiriant dujoms. Šią teoriją parėmė Joseph Priestley ir Pierre Bertholon de Saint-Lazare[1]. Nors ši teorija buvo kritikuota, dabar moksliškai priima pelkių ugnį traktuoti kaip fosfino, difosfano arba metano oksidaciją. Šios dujos susidaro organinio irimo proceso metu ir sukelia fotonines emisijas. Kadangi fosfinas ir difosfanas užsidega nuo kontakto su deguonimi, šios dujos gali nesunkiai įžiebti metaną. Be to, fosfino oksidacijos metu susidaro fosforo pentoksidas, kuris su vandens garais sudaro fosforo rūgštį. Tiesa, mokslininkams nėra pavykę sukurti pelkių ugnies laboratorinėmis sąlygomis – nuo liudininkų aprašytos ji skirdavosi savo žalia spalva, gausiais dūmais[2].

Alternatyviai žaltvykslė aiškinama švytinčiais grybais, jonvabaliais, kitais bioliuminescensiniais organizmais[3].

Dabar pranešimai apie žaltvyksles reti, tai siejama su pelkių melioracija.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]