Žaliasis laumžirgis
| Aeshna viridis Apsauga: 3(R) – Reta rūšis | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Žaliasis laumžirgis (Aeshna viridis) | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Aeshna viridis Eversmann, 1836 |
Žaliasis laumžirgis (Aeshna viridis) – laumžirgių (Aeshnidae) šeimos žirgelių (Odonata) rūšis.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rūšis paplitusi vakarų palearktikos borealinėje ir vidutinio klimato juostoje. Rytuose paplitusi iki Altajaus kalnų. Vakarų Europoje reta rūšis, gausesnė Rytų Europoje, Karpatuose, Rusijoje. Tikriausiai paplitusi didesnėje Lietuvos dalyje, tačiau negausiai. Anksčiau buvo rasta Alytaus, Biržų, Vilniaus rajonuose ir Kuršių nerijoje, neseniai aptikta Ignalinos, Kauno, Plungės ir Telšių rajonuose, Pagėgių savivaldybėje. Lietuvoje rūšis saugoma nuo 2003 m. Įrašyta į Berno konvencijos II ir Buveinių direktyvos IV priedus.
Gyvenimo būdas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jų lervos aptinkamos nerūgščiuose, santykinai švariuose vandens telkiniuose, dažniausiai alijošinių aštrių (Stratiotes aloides) lapų rozetėse. Patelės paprastai deda kiaušinius ant pusiau į vandenį panirusių šio augalo lapų, kartais ir ant šiurpių (Sparganium) ar švendrų (Typha) lapų. Kiaušiniai žiemoja, lervos išsirita pavasarį. Jos plėšrios, minta vandens bestuburiais, žuvų mailiumi, buožgalviais. Subręsta antraisiais arba trečiaisiais vystymosi metais. Suaugėliai išsirita birželio pabaigoje – liepos mėnesį ir skraido iki rudens. Jie paprastai laikosi pelkėse ir pievose netoli nuo veisimosi vietų. Plėšrūs, minta ore medžiodami skraidančius vabzdžius. Pakitus veisimosi buveinei, nukonkuruojami kitų laumžirgių rūšių.
Populiacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tinkamose veistis vietose telkiniuose gali būt gana gausios populiacijos. Nevėžio senvagėje, netoli Babtų (Kauno r.), suaugėlių ritimosi metu išnarų tankumas siekė 1 – 4 ind./m². Suaugėliai paprastai aptinkami pavieniui, tačiau tinkamose buveinėse gali būti gausūs: Nemuno deltoje buvo stebima apie 30 vienu metu skraidančių individų.
Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Grėsmę rūšiai kelia: vandens telkinių tarša, jų eutrofikacija, žuvų įveisimas juose, augalijos šalinimas, valymas ar gilinimas rengiantis poilsiavietes ir kitoks buveinių keitimas. Norint apsaugoti būtina išsaugoti buveines, arti veisimosi vietų nenaudoti cheminių medžiagų, ypač fosforo trąšų ir pesticidų.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Stanionytė A., 1988 Dragon-flies (Odonata) in the protected territories of the Lithuania SSR. – Acta entomologica Lituanica, 9: 20 – 26.
- Stanionytė A., 1993: The check-list of dragon-flies (Odonata) of Lithuania. – New and rare for Lithuania insect species. Records and descriptions of 1993, 50 -60.