Žaliakalnio funikulierius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Žaliakalnio keltuvas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:54°54′07″N 23°55′05″E / 54.90194°N 23.91806°E / 54.90194; 23.91806

Žaliakalnio funikulierius
Žaliakalnio funikulieriaus stotelė apačioje, Putvinskio g.
Žaliakalnio funikulieriaus stotelė apačioje, Putvinskio g.
Šalis: Lietuva
Gyvenvietė: Žaliakalnis, Kaunas
Platformų skaičius: 2
Linijų skaičius: 1
Aptarnaujanti įmonė: UAB „Kauno liftai“
Atidaryta: 1931 m.

Žaliakalnio funikulierius (arba Žaliakalnio keltuvas) – vienas iš dviejų Kauno keltuvų, pirmasis mieste ir Lietuvoje, vienas seniausių veikiančių keltuvų Europoje, veikia nuo 1931 m.

Techniniai duomenys[taisyti | redaguoti kodą]

Keltuvas vienkelis su 2 vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. Bėgiai plieniniai, 1200 mm pločio, pirkti Vokietijoje. 142 m ilgio trasos pasvirimo kampas 25,9 %. Vagonai mediniai, apkalti skarda, talpina 36 keleivius, juda 2 m/s greičiu. Kelionė trunka 1 min 38 s.

Viršutinė stotelė įrengta su rūsiu. Jame sumontuoti keltuvo mechanizmai, saugomi įvairūs reikmenys. Numatytos patikimos keltuvo apsaugos sistemos: vagonai turi specialius automatinius stabdžius, kurie, trūkus lynui, neleidžia vagonams riedėti žemyn.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Žaliakalnis smarkiai plėtėsi, apsigyveno daug žemutinėje miesto dalyje dirbančių miestiečių. Gyventojai miesto valdybai ėmė rašyti prašymus pagerinti susisiekimą su žemutine miesto dalimi.

1927 m. Kauno burmistras Jonas Vileišis pradėjo susirašinėjimą su Geležinkelių valdyba. Pirminė idėja buvo pagerinti susisiekimą tarp Centro ir Žaliakalnio – nutiesti siaurąjį geležinkelį. Burmistras pageidavęs jį tiesti iš Palemono į Vilijampolę per Žaliakalnį. Geležinkelių valdyba sukritikavo šią idėją, pirmiausiai dėl jos brangumo, ir burmistrui pasiūlė kitą populiarų miesto transporto sprendimą – įrengti elektrinį tramvajų. Tačiau miesto valdyba tam nepritarė ir priėmė galutinį sprendimą statyti keltuvą iš Aušros tako į Kalnų g. (dab. Vlado Putvinskio g.).

Potencialiems būsimojo keltuvo keleivių srautams įvertinti 1930 m. vasarą nusamdyti bedarbiai skaičiuoti lipančius laiptais aukštyn ir žemyn. Dėl keltuvo statybos buvo susirašinėjama su Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos firmomis. Konkursą laimėjo ir sutartį dėl tiekimo, konsultacijų ir kitokios pagalbos projektui įgyvendinti su savivaldybe pasirašė vokiečių firma „Curt Rudolph“ iš Drezdeno. [1] Iš savininkų išpirkta šlaito žemė, reikalinga keltuvui statyti ir eksploatuoti. Nuo 1930 m. spalio mėn. iki 1931 m. pavasario statant keltuvą kasdien dirbo nuo 8 iki 19 darbininkų. Statyba rūpinosi prezidentas Antanas Smetona ir tuometinis burmistras Juozas Vokietaitis.

1931 m. rugpjūčio 5 d. Žaliakalnio funikulierius oficialiai atidarytas, o rugpjūčio 8 d. pradėta kilnoti ir visus norinčiuosius. [2] Iš pradžių keleiviams įrengtas vienas vagonas. Antrasis, prikrautas akmenų balasto, buvo skirtas atsvarai. Tačiau, netikėtai visiems, keltis į kalną tapo labai populiaru, tad tą patį rudenį nusprendžiama ir antrąjį vagoną paversti keleiviniu. Šį darbą, laimėjusi konkursą, atliko Amerikos lietuvių prekybos bendrovė AMLIT, turėjusi didelę automobilių gamybos, prekybos ir transporto paslaugų patirtį. Be antrojo vagono, po kelių mėnesių keleivių saugumui apatinėje stotelėje atsirado apsauginė trasa, pastatyta pavėsinė.

Keltuvo vagonas

19351937 m. keltuvas vėl rekonstruotas. Keleivius imta kelti Napoleono Dobkevičiaus suprojektuotais naujais didesniais vagonais. Važiuoklės užsakytos ir pagamintos Šveicarijos firmoje „T. Bell“. Tuo pačiu metu pastatyta apatinė keleivių stotelės stoginė.

Tuometės bilietų kainos: 10 ct ir 5 ct – moksleiviams, po ketverių metų nustatytas sumažintas įkainis nusileidimui nuo kalno – 5 ct. Dėl savo teisių į nemokamą arba lengvatinį tarifą kovojo generalinis štabas, gaisrininkai, policija, savivaldybės tarnautojai. Pastarieji lengvatų negavo.

Plečiantis Žaliakalniui, gausėjant gyventojų, kuriantis gydymo įstaigoms, pramonės įmonėms, keltuvas tapo reikšminga ir populiaria transporto priemone, o miesto svečiams – ir atrakcija. 1937 m. jo paslaugomis pasinaudojo 1 406 999 keleiviai, 1938 m. – 1 988 592, 1939 m. – 2 291 477. [3] Antrojo pasaulinio karo metu Žaliakalnio funikulierius nenukentėjo ir toliau funkcionavo.

Sovietmečiu Žaliakalnio funikulierius, kaip ir Aleksoto, priklausė Troleibusų parkui. Kėlimasis ir leidimasis kainavo 1 kapeiką. 1970 m. pervežta daugiausia keleivių – daugiau kaip 5 milijonai. 1986 m. atliktas kompleksinis remontas. Viršutinėje stotelėje pastatyti keleivių peronai, prie žemutinės nugriauti seni pastatai, įrengtas skveras, pastatyta skulptoriaus Broniaus Zalenso skulptūra „Mergaitė su dūdele“. [4]

Nuo 1992 m. Žaliakalnio funikulierius priklausė EBSW valdomai įmonei „Ciklonas“, veikė su pertraukomis. [5] 2003 m. kovo mėn. objektą aukcione nupirko bendrovė „Kauno liftai“. Šeimininkai atkūrė autentišką 1931 m. atidaryto keltuvo vaizdą. Rekonstrukcijos metu sutvarkytas keltuvo mechanizmas, bėgiai, vagonai, aikštelių apšvietimas.

Vagonėliuose skamba specialiai keltuvui sukurta kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzika. Keleivius pasitinka tarpukario Lietuvos stiliumi uniformuoti darbuotojai. 2004 m. rugsėjo 15 d. Kauno fotografijos dienų metu, Žaliakalnio keltuvio viršutinėje stotelėje atidaryta fotografijos „F Galerija“ (vadovas Mindaugas Kavaliauskas), kiekvieną mėnesį keičiama ekspozicija.

Paveldo objektas[taisyti | redaguoti kodą]

Žaliakalnio funikulierius viršuje, Aušros g. 6

Žaliakalnio funikulierius yra pirmas toks įrenginys Lietuvoje. 1996 m. lapkričio 30 d. paskelbtas respublikinės reikšmės kultūros vertybe, turinčia istorinę, technologinę ir architektūrinę vertę. 1997 m. spalio 24 d. įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą. [6] 2003 m. spalio 9 d. LR Vyriausybės nutarimu paskelbtas kultūros paminklu. [7]

2004 m. spalio 16 d. išleistas keltuvui skirtas pašto ženklas (dail. Giedrė Luzinienė)[8]. Lietuvos paštas į apyvartą išleidžia dviejų pašto ženklų seriją „Technikos paminklai. Kauno funikulieriai“. Abu pašto ženklai išleisti 600 000 tiražu, 1 ir 1,3 lito nominalo[9].

Žaliakalnio funikulierius, funkcionalizmo stiliaus stočių pastatai yra sena ir neatsiejama Kauno miesto centro, Prisikėlimo bažnyčios ir aikštės prieš ją architektūrinio ansamblio dalis. Jis tapo grandimi, jungiančia Laisvės alėją su šia šventove. Keltuvas teikia autentišką informaciją apie to meto inžinerijos bei architektūros lygį. Vidutiniškai per dieną keltuvu naudojasi nuo 400 iki 600 keleivių.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.musupaveldas.lt/lt/misc/object?id=20584
  2. Žilvinė Petrauskaitė. Gimtadienio tostas Žaliakalnio funikulieriui // Kauno diena, 2006 m. rugpjūčio 5 d., 14 psl. [1]
  3. Kauno miesto tvarkymas ir svarbiausi ateities darbai // Darbas, 1940 m. birželio 9 d., 3 psl. [2]
  4. Vidmantas Kiaušas. Koks jis, Žaliakalnio ir „Nemuno“ funikulierius? // Nemunas, 2005 m. balandžio 13 d. [3]
  5. Dainoras Lukas. Žaliakalnio funikulierius atsidūrė aukcione // Kauno diena, 2002 m. rugsėjo 11 d. [4]
  6. "Žaliakalnio funikulieriaus statinių kompleksas." Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-10.
  7. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=219336
  8. http://www.post.lt/katalogas/item_details.php3?item_id=902&parent_id=161
  9. Kauno funikulieriai pavaizduoti pašto ženkluose
  • Jonas Palys. Žaliakalnio funikulierius: šlovingos praeities pėdsakais. // „Kauno diena“, 2011-07-30, 30-31 p.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]