Šiva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Šyva)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šivos statula Bengalūre

Šiva (sanskritu: शिव, oficialioje IAST transliteracijoje: Śiva, „geradaris“, „atnešantis laimę“) – vienas populiariausių hinduizmo dievų.

Šiva yra vienas iš hindų dievų trejybės, vadinamasis naikintojas. Kiti trejybės dievai Brahma ir Višnus yra laikomi atitinkamai kūrėju ir sergėtoju. Šiva – naikintojas ne blogąja prasme, jis yra blogio naikintojas, vaizduojamas teigiama prasme. Šivos pasekėjai vadinami šaivais (šivaitais). Šiva drauge su kitais dviem hindų dievais sudaro trejybę, vadinamą Trimūrčiu.

Hinduizmo panteone Šivos pati yra deivė Parvatė. Pirmoji Šivos pati buvo Satė, vėliau atgimusi kaip Uma, kuri atsidavė ilgai askezei ir Šiva ją vedė; tada ji tapo antrąja Šivos pačia ir ją imta vadinti Parvate. Tačiau dažnai vartojami ir kiti žmonos vardai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Šis dievas į hindų dievų panteoną buvo įtrauktas pakankamai vėlai, 200 m. pr. m. e., nors jo kulto ištakos yra labai senos. Atspauduose, rastuose kasinėjant Indo upės slėnio miestus (2-3 tūkst. pr. m. e.), randami triveidės ir raguotos dievybės atvaizdai, kurį supa žvėrys ir kuriame galima įžvelgti Šivos, kaip „žvėrių valdovo“ (Pašupati), prototipą (žr. Pašupačio antspaudas). Daugelis Šivos atributų buvo būdingi ir vedų laikų Rudrai. Vėliau, pagrindinis iš Rudros eufemistinių epitetų – Šiva, tapo pagrindiniu dievo vardu, o jo buvęs vardas Rudra – epitetu. Apie vėlyvąjį Šivos pasirodymą induizmo panteone pasakojama ir mite apie Dakšos organizuotą aukojimą. Pagal vieną iš šio mito versijų (Mahabharata XII 283-4; Vaju – purana 30; Višnu – purana I 8, ir kt.) Šivos neprileido prie aukojimo, kuriame dalyvavo dievai, bet vieną kartą, kai jo nepakvietė į Dakšos aukojimą, jis iš įniršio sunaikino auką ir sutiko atstatyti ją tik po to, kai jam bus garantuota pastovi aukos dalis.

Po ilgo Šivos asimiliacijos proceso, jam buvo suteikti įvairių arijų ir ne arijų dievų bruožai (su jų kultais ir funkcijomis). Šie bruožai Šivos atvaizde kartais prieštaringai persipina vienas su kitu ir atsispindi jo epitetuose. Šiva – „įtūžęs“ (Ugra) ir „gailestingas“ (Šambhu), laiko įsikūnijimas (Kala) ar vandens stichijos personifikacija (Džalamurti); jam aukojami žmonės (Mahabharata II 20), ir jis – demonų naikintojas, sunaikinęs viena strėle asurų tvirtovę Tripurą („Šatapadha – brahmana“ III 4, 4; Mahabharata VIII 24; Matsja – purana 125, 40; „Šiva – purana“ II 5). Šaivų adeptams Šiva – aukščiausioji būtybė, įasmeninanti visatos kuriančiąsias ir naikinančiąsias jėgas: Mahadeva („didysis dievas“), Mahešvara („didysis viešpats“), Bhava („tas, kuris tampa“) ir t. t.

Apibūdinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šiva dažniausiai yra vaizduojamas kaip šokio valdovas (Nataradža). Energingas šokis „tandava“ yra Šivos kosminės energijos, reguliuojančios pasaulio tvarką, išraiška. Šį šokį Šiva atlieka kartu su savo žmona Devi ant užmušto asuros Apasmaro kūno (plg. su Dioniso kultu).

Pagal vieną iš puranų mitų, slibinas Šeša paliko Višnų ir daug metų atgailavo, kad patektų į Šivos šokį. Pagal kitą mitą, Šiva pakerėjo 10 tūkst. jam priešiškai nusiteiksusių asketų. Pastarieji iš pradžių priešinosi ir sukūrė įniršusį tigrą, puolusį Šivą, bet Šiva nudirė jam kailį ir pasidarė iš jo skraistę; jie užsiundė ant jo gyvatę ir antilopę, bet Šiva užsimetė gyvatę ant kaklo, kaip karolius, o antilopę negyvai suspaudė savo kairioje rankoje. Tada asketai ir visi dievai ėmė pripažinti Šivos valdžią.

Kūrybinę Šivos energiją įkūnija lingas – falas, akmens kolona besiremianti į jonę – moteriškumo simbolį. Šis atvaizdas plačiai paplitęs po visą Indiją ir laikomas pagrindiniu Šivos kulto objektu. „Mahabharatoje“ (XIII 14, 33) išminčius Upamanju kalba, kad kūrinijos ženklas – ne lotosas (Lakšmi simbolis), ne čakra (Višnus), ne vadžra (Indra), bet lingas ir joni, ir todėl Šiva – aukščiausiasis dievas ir pasaulio kūrėjas. Pasak kito mito, ginčyjantis Brahmai ir Višnui apie tai, kurį iš jų reikėtų garbinti kaip kūrėją, prieš juos staiga pasirodė neapžvelgiamo dydžio ugininis lingas. Bandydami surasti jo galą ir pradžią, Višnus šerno pavidalu nusileido po žeme, o Brahma žąsies pavidalu pakilo į orą, bet nei vienas, nei kitas nepasiekė tikslo. Tada jie pripažino Šivą, kaip didingiausią iš dievų („Linga – purana“ I 17; „Šiva – purana“ II 5; „Vaju – purana“ 55, 21-61). Panašus Šivos kulto aspektas sutinkamas ir tikėjime apie jį, kaip apie dvilytę būtybę Ardhanarišvarą; iš dešinės – vyriška pusė, iš kairės – moteriška („Matsja – purana“ 260, 1-10 ir kt.).

Būdamas dievu – kūrėju, Šiva yra taip pat ir dievas – naikintojas; šis jo aspektas daugiausiai pasireiškia aukščiausioje induizmo triadoje, kur jam skirtas pasaulio ir dievų sunaikinimo vaidmuo kiekvienos kalpos pabaigoje. Su tuo susiję įvairūs gąsdinantys Šivos pavidalo ir kulto bruožai. Šivos svitą sudaro pramadhi („kankintojai“), bhutos, vetalai ir pišačai – piktosios dvasios, gyvenančios kapinėse ir mintančios žmogiena. Dar labiau baisesnės būtybės, įkūnijančios Šivos dvasios emanaciją: tūkstantgalvis ir tūkstantrankis Virabhadra, išleistas iš Šivos burnos, kad sunaikintu Dakšos aukojimą; liūtagalvis Kartimukha, gimęs iš Šivos pykčio, kad sunaikintų Rahų; Bhairava („baisusis“) – baidyklė su milžiniškomis iltimis, su gyvačių ir kaukolių vėriniu, kurį Šiva sukūrė iš savo kaktos, kad atkeršytų Brahmai. Pagal vieną iš mitų, Šivą, užpykęs ant Brahmos, nukirto jam penktąją galvą, bet už tai buvo nubaustas amžinąja askeze. Kaip „didysis asketas“ (Mahajogina), Šiva vaizduojamas nuogas, kurio kūną dengia pelenai, su styrančiais plaukų kuokštais, su auskarais iš gyvačių ir kaukolių vėriniu ant kaklo, sėdintis ant tigro kailio ir pasinėręs į gilią meditaciją.

Viduryje Šivos kaktos – trečioji akis, kuri atsirado po to, kai jo žmona Parvatė, prisėlinusi iš nugaros uždengė jam rankomis abi akis. Ši trečioji Šivos akis turi ypatingą naikinančią galią: jos ugnimi jis sudegino aistros ir geismo dievą Kamą, kai šis bandė jį atitraukti nuo asketinių darbų. Šivos plaukus dabina mėnulio pjautuvas, ir tarp jų prateka upė Ganga, kurią Šiva pasigavo, kai ji krito iš dangaus, kad ši neprispaustų savo vandenų svoriu ir nesunaikintų žemės. Nuo to laiko, kai dievai plakė pasaulinį vandenyną, Šiva išgėrė nuodų, vadinamų kalakuta ir galinčių apnuodyti ir sudeginti Visatą, jo kaklas tapo mėlynos spalvos, o kūną supa ugninis puslankis. Daugelyje Šivos atvaizdų jis turi penkis (arba keturis) veidus ir keturias rankas. Rankose jis laiko tridantį (trišulą), mažą smėlio laikrodžio formos būgnelį (damarą), karo kirvį arba kuoką su kaukole prie pagrindo (khavangą), lanką (adžagavą), tinklą (pašu), antilopę ir t. t.

Su savo žmona, kuri turi daug vardų ir veidų (Devi, Parvati, Durga, Kali, Uma ir kt.), Šiva gyvena Kailaso viršūnėje. Jis turi du sūnus: karo dievą Skandą ir jo svitos (ganos) vedlį, drambliagalvį Ganešą. Kinkomasis Šivos gyvūnas (vahana) ir pastovus pagalbininkas – jautis Nandis.

Šivos vardai[taisyti | redaguoti kodą]

Puranose yra išvardinti 1008 jo vardai, arba epitetai. Be anksčiau išvardintų, dažniausiai žinomi: Bhutešvara („bhutų šeimininkas“), Višvanatha („visų valdovas“), Gangadhara („nešantis Gangą“), Giriša („kalnų valdovas“), Džatadhara („nešiojantis kuokštus plaukų“), Išana („valdovas“), Išvara („šeimininkas“), Kapalmalinas („su girlianda iš kaukolių“), Mahešvara („didysis valdovas“), Nilakantha („mėlynakaklis“), Pančanana („penkiaveidis“), Sthanu („tvirtas“), Triločana („triakis“), Čandrašekhara („padabintas mėnuliu“), Hara („nunešantis“), Šankara („geradaris“), Tryambakam („triakis“) ir t. t.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

(anglų kalba)

Commons-logo.svg Vikiteka: Šiva – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka