Šviesos aberacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Aberacijos efektas astronomijoje: 1 tikroji šviesulio padėtis, 2 - stebimoji (masteliai neišlaikyti).

Šviesos aberacija - regimasis šviesulio, pvz., žvaigždės, poslinkis dangaus sferoje dėl baigtinio šviesos greičio ir stebėtojo judėjimo kartu su Žeme aplink Saulę. Dėl aberacijos šviesulio padėtis dangaus sferoje atrodo truputį pasislinkusi Žemės judėjimo kryptimi.

Kampinis šviesulio poslinkis α yra skaičiuojamas pagal tokią formulę: tg α = v/c, v – Žemės orbitinis greitis, c – šviesos greitis. Stebint iš Žemės, atrodo, kad žvaigždė dangaus sferoje slenka elipse, kurios didysis pusašis yra lygus 20,496″ kampui. Ties ekliptikos poliumi elipsė tampa apskritimu, o ekliptikos plokštumoje tampa tiesės atkarpa. Ši aprašyta aberacija kartais dar yra vadinama metinė aberacija, norint atskirti ją nuo daug mažesnės parinės aberacijos, kurią sukelia Žemės sukimasis apie ašį.

Dž. Bradlis iš (Didžiosios Britanijos) 1728 m. atrado metinę aberaciją.