Šveicarija pasaulinių karų metais

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sveicarija-orn.png
Šveicarijos istorija
Šveicarijos priešistorė
Keltai
Romos imperija (Helvetija, Retija)
Burgundų karalystės
Frankų imperija (Aukšt. Burgundija)
Šventoji Romos Imperija
Senoji konfederacija
Aštuoni kantonai > Trylika kantonų
Reformacija Šveicarijoje
Ancien Régime (16481798)
Napoleono era (17981847)
Federacinė valstybė (18481914)
Pasaulinių karų metais
Šiuolaikinė istorija

Per Pirmąjį pasaulinį karą ir Antrąjį pasaulinį karą Šveicarija išlaikė ginkluotą neutralumą ir nebuvo įsivėlusi kariniu požiūriu. Čia turėjo savų interesų visi karo dalyviai. Šveicarija buvo diplomatijos, šnipinėjimo, verslo scena ir saugus prieglobstis pabėgėliams.

Pirmasis pasaulinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Per Pirmąjį pasaulinį karą Šveicarija buvo neutrali, bet tai buvo sunku pasiekti, nes turėjo sieną su Centrinėmis valstybėmis (Austrija-Vengrija ir Vokietija) ir Antante (Prancūzija ir Italija). Nuo 1914 m. gruodžio iki 1918 m. pavasario šveicarų kariai buvo Juroje prie Prancūzijos sienos, bijant kad apkasų karas persimes į Šveicariją. Mažiau nerimo kėlė Italijos siena, bet vis tiek kariai buvo laikomi Graubiundene, Engadino regione. Vokiškai kalbantys gyventojai morališkai palaikė Centrines valstybes, o prancūziškai ir itališkai - Antantę. Tai sukėlė nesutarimų 1918 m., bet sąlygojo Šveicarijos neutralumą. Per karą Antantė blokavo Šveicarijos sienas ir tai sukėlė sunkumų. Tačiau dėl neutralumo išaugo Šveicarijos bankininkystė. Taip pat šalis tapo pabėgėlių ir revoliucionierių prieglobsčiu.

Vaizdas nuo Trijų kalbų viršūnės į Stelvio perėją.

Po organizacijos 1907 ir išplėtimo 1911 m. Šveicarijos armija turėjo 250 tūkst karių, o 200 tūkst. žmonių atliko pagalbinius darbus. Po įspūdingų manevrų 1912 m. Prancūzija ir Vokietija įsitikino šveicarų karių profesionalumu.

Šveicarijos armijos stebėjimo baliono, nauidoto per Pirmąjį pasaulinį karą, kopija

Po karo paskelbimo 1914 m. liepą, rugpjūčio 1 d. Šveicarijos armija buvo mobilizuota, o rugpjūčio 7 d. naujai paskirtas generolas Ulrich Wille turėjo 220 tūkst. karių. Kai buvo aišku, kad Šveicarijos neutralumas bus gerbiamas karių skaičius pradėjo mažėti. 1914 m. rugsėjį kai kurie kariai grįžo į savo ūkius ar įmones svarbiose pramonės šakose. 1916 m. lapkritį Šveicarijos armijoje buvo tik 38 tūkst. karių. 1916-17 m. žiemą jų skaičius viršijo 100 tūkst., nes prancūzai pradėjo svarstyti apie įsiveržimą į Šveicariją. Kai šis išpuolis neįvyko, armija vėl pradėjo mažėti. Dėl darbininkų streikų armijoje liko tik 12 500 karių karo pabaigoje.

Per karą kitų valstybių kariai apie 1000 kartų kirto Šveicarijos sieną. Kai kurie iš šių incidentų įvyko Dreisprachenspitze (Trijų kalbų viršūnėje, turima omeny retoromanų, italų ir vokiečių). Šveicarai turėjo čia postą ir viešbutį, kuris buvo sugriautas, nes jį mėgo austrai, viršūnėje. Netoliese kaudavosi italai su austrais ir kartais kulkos pasiekdavo Šveicariją. Trys tautos susitarė, kad kariaujančios pusės nešaudys į Šveicarijos pusę.

Prasidėjus karui į Šveicariją pradėjo plūsti politikai, menininkai, mąstytojai, pacifistai. Bernas, Ženeva, Ciurichas tapo debatų centrais. Ciuriche dvi skirtingos antikarinės grupės sukels ilgalaikius pokyčius pasaulyje. Tai bolševikai ir dadaistai.

Lentelė ant Lenino namo Spiegelgasse 14 Ciuriche

Bolševikai buvo socialistų grupė, kuri telkėsi aplink Leniną. Jis buvo pritrenktas, kai didžiosios Europos socialdemokratų partijos (kurios save vadino marksistinėmis) rėmė įvairių šalių karo pastangas. Leninas manė, kad "imperialistinis karas" turi būti paverstas pilietiniu karu tarp klasių. Jis išvyko iš Austrijos į neutralią Šveicariją 1914 m. ir ten veikė iki 1917 m. Po Vasario revoliucijos ir caro Nikolajaus II atsistatydinimo užantspauduotu traukiniu jis nuvyko į Sankt Peterburgą, kur greitai sukėlė Spalio revoliuciją.

Dada meno judėjimas priešinosi visiems karams. Judėjimo įkūrėjai bėgo iš Vokietijos ir Rumunijos nuo karo baisumų. Ciuriche Cabaret Voltaire jie rodė pasirodymus, kuriuose išreiškė pasišlykštėjimą karu ir jį sukėlusiais interesais. Pagal kai kuriuos liūdininkus, Dada susiliejo 1916 m. spalio 6 d. kabarete. Menininkai naudojo abstrakcijas kovoti su politinėmis, kultūrinėmis ir socialinėmis idėjomis, kurios jų nuomone sukėlė karą. Buvo manoma, kad abstrakcijos planavimo ir loginio mąstymo trūkumo rezultatas[1]. Po karo 1918 m. dauguma dadaistų grįžo į tėvynę ar pradėjo judėjimą kituose miestuose.

1917 m. iškilo grėsmė Šveicarijos neutralitetui dėl Grimm-Hoffmann aferos. Socialistas Robert Grimm vyko į Rusiją dėrėtis dėl atskiros taikos sutarties tarp Vokietijos ir Rusijos, kad baigtųsi karas Rytų fronte pacifizmo ir socializmo labui. Jis save laikė diplomatu ir teisėtu Šveicarijos vyriausybės atstovu. Jam pavyko pasiekti progresą, bet turėjo prisipažinti esąs apgaviku ir grįžti atgal, kai apie tai išsiaiškino sąjungininkai. Neutralitetas buvo atstatytas atsistatydinus Arthur Hoffmann, Šveicarijos Federacijos tarybos nariui, kuris rėmė Grimą, bet apie tai nepranešė kolegoms.

Tarpukaris[taisyti | redaguoti kodą]

Viena iš karo pasekmių Šveicarijai buvo galimybė išplėsti teritoriją. Forarlbergas, Austrijos žemė, 1919 m. gegužės 11 d. surengė referendumą, kuriame 80% buvo skirta pasiūlymui įstoti į Šveicarijos federaciją. Tačiau tam pasipriešino Austrijos vyriausybė, sąjungininkai, Šveicarijos liberalai ir Šveicarijos prancūzai.[2]

Tačiau Lichtenšteinas atsiskyrė nuo Austrijos 1918 m. ir sudarė valiutos ir muitų sąjungą su Šveicarija, kuri garantavo nepriklausomybę. 1920 m. Šveicarija įstojo į Tautų Sąjungą.

1934 m. įsigaliojo Šveicarijos bankininkystės aktas, kuris leido turėti anonimines banko sąskaitas, iš dalies tam, kad vokiečiai (tame tarpe žydai), galėtų paslėpti turtą nuo naujai atsiradusio Trečiojo Reicho.

1936 m. buvo nužudytas Wilhelm Gustloff Davose. Jis buvo nacių partijos Auslands-Organisation vadas Šveicarijoje. Šveicarijos vyriausybė atsisakė perduoti įtariamąjį žydą David Frankfurter Vokietijai ir nuteisė jį 18 metų kalėti, bet jam suteikta amnestija 1946 m.

Antrasis pasaulinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūziško Morane-Saulnier M.S.406, pastatyto pagal šveicarų licenziją ir naudoto per Antrąjį pasaulinį karą, kopija.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m., Šveicarija pradėjo mobilizaciją, kad atremtų galimą invaziją. Šalis buvo pasiruošusi karui per 3 dienas. Armiją sudarė 498 327 kariai.

Karo metu naciai buvo parengę detalų invazijos planą, operaciją Tannenbaum, bet Šveicarija nebuvo užpulta. Ji liko nepriklausoma dėl mobilizacijos, ekonominių nuolaidų Vokietijai ir sėkmės, nes invazijai sutrukdė svarbesni įvykiai. Mažytės Šveicarijos nacių partijos bandymai organizuoti Anšliusą žlugo dėl Šveicarijos daugiataučio palikimo, stipraus tautinio identiteto, demokratijos ir žmogaus teisių ilgų tradicijų. Šveicarijos spauda energingai kritikavo Trečiąjį reichą, siutindama jo lyderius. Keršydamas Berlynas Šveicariją paskelbė viduramžių rudimentu, o jos vokiečius - degeneravusiais.

Nepaisant visuomenės nuomonės ir politinės padėties kai kurie aukšto rango karininkai Šveicarijos armijoje turėjo nacistinių pažiūrų: pulkininkai Arthur Fonjallaz ir Eugen Bircher, kuris vadovavo Šveicarų patriotų federacijai (vok. Schweizerischer Vaterländischer Verband).

Vokietija nuolat pažeidinėjo Šveicarijos oro erdvę. Per Mūšį dėl Prancūzijos vokiečiai bent 197 kartus buvo įskridę į Šveicariją. Šveicarai nušovė 11 nacių lėktuvų nuo 1940 m. gegužės 10 d. iki 1940 m. birželio 17 d. Vokietija protestavo diplomatiškai birželio 5 d., o antra nota birželio 19 d.turėjo aiškių grasinimų. Hitlerį ypač siutino, kad šveicarai numušė vokiečių pilotus su vokiška technika. Birželio 20 d. Šveicarijos oro pajėgoms buvo įsakyta nešaudyti į oro erdvės pažeidėjus. Vietoj to šveicarai versdavo juos leistis į šveicarų oro uostus, kuriuos Hitlerio pasiųsti žmonės nesėkmingai sabotavo.

Šveicarijos oro erdvę taip pat pažeidinėjo sąjungininkai. Dažniausiai tai buvo iš bombardavimų Italijoje ir Vokietijoje grįžtantys sugadinti lėktuvai, kurie rinkdavosi šveicarų, o ne nacių įkalinimą. Šveicarai sulaikė virš 100 tokių lėktuvų.

Kadangi Šveicarija per karą buvo apsupta nacistinių teritorijų, ją kartais netyčia bombarduodavo sąjungininkai. Žymiausias yra Šafhauzeno incidentas 1944 m. balandžio 1 d. Amerikiečiai jį palaikė Liudvigshafenu prie Reino, netoli esančiu Vokietijos miestu. Žuvo 40 žmonių, sugriauta 50 pastatų, tarp jų grupė mažų fabrikų, gaminusi ginklų dalis Vokietijai.[3][4][5]

B-24 Liberator bombarduoja Pietų Vokietiją 1945 m. kovo 19 d.

Šie bombardavimai paveikė nuolaidžiavimus sąjungininkams taip, kad Šveicarija paskelbė netoleruosianti bet kokio lėktuvo įsiveržimo į jos oro erdvę ir liepė šaudyti į amerikiečių lėktuvus.[6] Nuo bombardavimų nukentėjo ne tik civiliai, buvo nušaunami pasiklydę amerikiečių lėktuvai ar amerikiečiai numušdavo šveicarų lėktuvus. 1945 m. vasarį žuvo 18 civilių dėl bombų numestų ant Šteino prie Reino, Valso ir Rafco miestų Šveicarijoje. 1945 m. kovo 4 d. buvo bombarduojamas Bazelis ir Ciurichas.[7] Bazelio traukinių stotyje buvo sunaikintas vienas keleivinis traukinys, bet apie aukas nepranešama. Tačiau vėliau B-24 Liberator nužudė 5 žmones išmesdamas bombas Ciuriche. Įgula manė, kad atakuoja Freiburgą Vokietijoje. Nors JAV vyriausybė mėgino minimalizuoti politinę žalą, kai kurie aukšto rango pareigūnai teigė, kad Šveicarija "pilna palaikančių vokiečius" ir nusipelno bombardavimų.[8]

Į Šveicariją vykdavo pabėgėliai nuo nacių, bet čia buvo griežti prieglobsčio prašymo reikalavimai. 1933-1944 m. prieglobstį gaudavo tik tie, kuriems grėsdavo susidorojimas dėl politinės veiklos[9]. Nebuvo minimas tikėjimas, tautybė ar rasė. Todėl tuo metu prieglobstį gavo tik 644 žmonės, iš jų 252 per karą.[9] 300 tūkst. pabėgėlių buvo internuota. Iš jų 104 tūkst. buvo užsienio šalių kariai. Visiems pabėgėliams nebuvo leista dirbti. Iš pabėgėlių 60 tūkst. bėgo nuo nacių persekiojimo, kurių tarpe buvo 26-27 tūkst. žydų.[9] Dar 10-24 tūkst. žydų negavo leidimo likti Šveicarijoje. Šveicarijos atstovas jiems aiškino, kad "mūsų gelbėjimosi valtis pilna". Šveicarija turėjo daugiau žydų pabėgėlių nei bet kuri kita valstybė ir karo pabaigoje 115 tūkst. žmonių iš viso siekė prieglobsčio[9].

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Introduction."
  2. - Centre d'études et de documentation sur la démocratie directe
  3. Schaffhausen im Zweiten Weltkrieg
  4. US-Bomben auf Schweizer Kantone
  5. Military Agency Records
  6. Regan, Geoffrey. Blue on Blue - A History of Friendly Fire. Avin Books, New York, 1995.
  7. Halbrook, Stephen (2003). Target Switzerland: Swiss Armed Neutrality in World War II. Da Capo Press, 336. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0306813254“..
  8. Prince, Cathryn (2003). Shot from the sky : American POWs in Switzerland. Annapolis, Md.: Naval Institute Press. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 1-55750-433-4“..
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 Bergier, Jean-Francois; W. Bartoszewski, S. Friedländer, H. James, H. Junz, G. Kreis, S. Milton, J. Picard, J. Tanner, D. Thürer, J. Voyame (2002). "Final Report of the Independent Commission of Experts Switzerland – Second World War". {{{booktitle}}}: 107, Zürich: Pendo Verlag GmbH.