Šv. Petro ir Pauliaus salos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:00°55′1″N 29°20′7″W / 0.91694°N 29.33528°W / 0.91694; -29.33528

Brazilijos tyrimų stotis ir švyturys Šv. Petro ir Pauliaus salose

Šv. Petro ir Pauliaus salos (portug. Arquipélago de São Pedro e São Paulo) – iš 15 salų ir daugelio uolų sudarytas salynas Atlanto vandenyne, 940 km į šiaurės rytus nuo Pietų Amerikos žemyno, 625 km į šiaurės rytus nuo Fernando de Noronijos salų. Priklauso Brazilijai, Pernambuko valstijai.

Salynas užima ~0,015 km² plotą. Didžiausios salelės: Belmontė, Čelendžeris, Šiaurės Rytų s., Kabralas, Pietų s. Salos uolėtos, aukštis iki 17 m virš jūros lygio. Gėlo vandens salose nėra. Augalija labai skurdi, tik Belmontės salelėje auga samanos ir žolės. Gausiausiai čia gyvena jūriniai paukščiai (baltapilvis padūkėlis, rudasis nodis, juodasis nodis ir kt.), yra krabų, vabzdžių, vorų.

Salose pastovių gyventojų nėra, bet veikia 1998 m. inauguruota Brazilijos jūrų laivyno mokslinių tyrimų stotis. Brazilija, valdydama šias toli nuo žemyno nutolusias salas, tuo pačiu įgija teisę į daug didesnę ekskliuzyvinę ekonominę zoną. 2006 m. kilęs žemės drebėjimas ir potvynis nuniokojo bazę, jos įgula išsigelbėjo žvejybiniu laivu. 2008 m. atidaryta nauja, moderni bazė. Veikia 1995 m. pastatytas švyturys.

Šv. Petro ir Pauliaus salas 1511 m. balandžio 20 d. atrado pakeliui į Indiją plaukusi portugalų ekspedicija, vadovaujama kapitono Garsijos de Noronijos. Vienas iš ekspedicijos laivų (San Pedras) čia ir sudužo. 1832 m. salas aplankė Čarlzo Darvino mokslinė ekspedicija.