Šv. Lauryno bazilika (Florencija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šv. Lauryno bazilikos kompleksas. Didysis kupolas yra Princų koplyčios

Koordinatės:43°46′30″N 11°15′13″E / 43.774991°N 11.253659°E / 43.774991; 11.253659

Šv. Lauryno bazilika (it. Basilica di San Lorenzo) – katalikų bažnyčia-bazilika Florencijos mieste, Italijoje. Bazilika pagarsėjusi kaip buvusios vienos įtakingiausių Europos šeimų - Medičių kapavietė. Medičių čia palaidota beveik 50 asmenų. Poros Medičių atstovų, Lorenco, Urbino hercogo, ir Džuljano, Nemuro hercogo, antkapinius paminklus sukūrė Mikelandželas. Kozimo Medičio Vyresniojo monumentą sukūrė Andrea del Verrocchio. Įėjimas į bazilikos muziejų yra mokamas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji Šv. Lauryno bažnyčia šioje vietoje buvo pašventinta 393 m. romėnų laikais. Anot legendos, ją finansavo viena pasiturinti žydė, kuri savo gyvenimą pašventė krikščionių kankiniui Šv. Laurynui. Bažnytėlė stovėjo už miesto sienų. Vėliau bažnyčia buvo perstatyta romanikos stiliumi ir 1059 m. pašventinta arkivyskūpo Žeraro iš Burgundijos (būsimo popiežiaus Mikalojaus II-ojo).

1418 m. buvo suplanuota bažnyčią žymiai praplėsti nugriaunant gretimus namus. Medičių šeimos atstovas Giovanni di Bicci de’Medici, kuris turėjo toje vietoje nuosavybės, pradėjo rūpintis projektu ir pasamdė darbui architektą Filipą Bruneleskį. Giovanni di Bicci de’Medici neslėpė, kad nori baziliką paversti beveik asmenine Medičių giminės laidojimo vieta. Bruneleskis sukūrė bazilikos Senąją zakristiją. Pati bazilika toliau buvo perstatoma visą XV amžių. Buvo kilę kitų finansuotojų protestų dėl Medičių dominavimo, tačiau pradėjus vadovauti Kozimui Medičiui Vyreniajam tapo aišku, kad bažnyčia virs giminės mauzoliejumi.

XVI a. pradžioje bazilikai trūko fasado. Medičiai užsakė jį sukurti garsiausiam to meto Italijos menininkui Mikelandželui, tačiau šis darbas toliau projekto nepažengė dėl didžiulės darbų kainos. Bazilika be fasado yra po šiai dienai. 1520 m. Mikelandželas pradėjo statyti Naująją zakristiją, kurioje sukūrė savo pagarsėjusius antkapinius monumentus dviem Medičių šeimos nariams, Lorencui ir Džuljanui. Pati zakristija buvo baigta tik 1555 m. Mikelandželo mokinių ir pasekėjų. Kitas darbas, kurį Mikelandželas pradėjo 1523 m. buvo Lauryno biblioteka (it. Biblioteca Medicea Laurenziana), kurioje turėjo tilpti Medičių turima antikinių ir kt. manuskriptų kolekcija. Biblioteka atidaryta 1571 m.

1602 m. Matteo Nigetti projektas laimėjo konkursą dėl Toskanos kunigaikščių laidojimo Princų koplyčios. Oktagonalios koplyčios statybos užsitesė net iki XIX amžiaus, kai Medičių giminė jau buvo išmirusi. Įėjimas į Princų koplyčią, kurios kupolas yra didžiausias visame komplekse, yra iš išorinės, o ne iš bazilikos pusės. Šiuo metu Princų koplyčia simbolizuoja statybų nenuoseklumą ir viso komplekso architektūrinį neharmoniškumą, tačiau vertinama dėl keisto praėjusių laikų skonio. 1740 m. pastatyta bazilikos varpinė. Vėlesniais laikais buvo bandymų projektuoti bazilikos fasadą per naują ir netgi statyti Mikelandželo projektuotą, tačiau šie sumanymai toliau popierinių variantų nenužengė.

Bazilikos planas[taisyti | redaguoti kodą]

Šv. Lauryno bazilikos komplekso planas

1. Senoji zakristija
2. Naujoji zakristija
3. Princų koplyčia
4-5. Pirmasis ir antrasis kluatrai
6. Lauryno biblioteka
7-8. Donatelo sakyklos
9. Desiderio da Settignano tabernakulis
10. Martelli koplyčia
11-12. Transepto koplyčios
13. Bronzino freska „Šv. Lauryno mirtis“
14. Rosso Fiorentino paveikslas „Mergelės Marijos vestuvės“

Bazilikos vaizdai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Šv. Lauryno bazilika (Florencija) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka