Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė
pranc. Thérèse de Lisieux
Sainte therese de lisieux.jpg
Šventoji Teresė iš Lizje
Gimė: 1873 m. sausio 2 d.
Alansonas, Prancūzijoje
Mirė: 1897 m. rugsėjo 30 d. (24 metai)
Šventasis
Paskelbtas palaimintuoju: 1923 m. balandžio 29 d.
Kanonizuotas: 1925 m. gegužės 29 d.
Šventė: spalio 1 d.
Veikla: katalikų šventoji, vienuolėkarmelitė, viena iš keturių moterų, kuriai suteiktas Bažnyčios mokytojos titulas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Šv. Kūdikėlio Jėzaus TeresėVikiteka

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė (Teresė iš Lizjė, Thérèse de Lisieux, tikras vardas Teresa Marten, dar vadinama Šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese, pranc. Sainte Thérèse de l’Enfant Jésus et de la Sainte Face, Šv. Teresėlė; 1873 m. sausio 2 d. – 1897 m. rugsėjo 30 d.) – katalikų šventoji, vienuolė – karmelitė, viena iš keturių moterų, kuriai suteiktas Bažnyčios mokytojos titulas.

Katalikų bažnyčioje atminimo diena – spalio 1 d.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Teresė gimė 1873 m. Alansono mieste Prancūzijoje laikrodininko Lui Marteno šeimoje. Šeima buvo labai religinga, ir nuo vaikystės Teresė ir jos trys seserys (kurios taip pat tapo vienuolėmis) perėmė tėvų tyrą tikėjimą.

Kai Teresei buvo ketveri metai, jos mama mirė nuo vėžio. Šeima persikėlė į Lizje. Kai Teresei buvo devyneri metai, ji labai susirgo ir atsidūrė ant mirties slenksčio. Po netikėto pasveikimo mergaitė galutinai nusprendė pašvęsti savo gyvenimą Dievui ir bažnyčiai karmelitų vienuolyne.

Kai Teresei buvo 15 m., 1889 m. ji pirmą kartą pabandė įstoti į vienuolyną, bet vyskupas jai atsakė, motyvuodamas tuo, kad ji per jauna. Nepadėjo ir kelionė į Romą pas popiežių Leoną XIII, bet vyskupas, įsitikinęs, kad Teresės noras nėra momentinis, pakeitė savo sprendimą, ir jos svajonė išsipildė – ji tapo karmelite. Tuo metu dvi jos seserys buvo vienuolės, po kurio laiko į vienuolyną įstojo dar viena sesuo ir jos pusseserė.

Po 7 metų Teresė susirgo tuberkulioze. 1897 m. rugsėjo 30 d. ji mirė būdama tik 24 metų, ir liko nutolusio vienuolyno nežinoma vienuolė. Paskutinius gyvenimo metus paskyrė autobiografinei knygai, kur aprašė savo gyvenimą ir samprotavo tikėjimo klausimais.

Po mirties[taisyti | redaguoti kodą]

Šv. Teresės bazilika Lizje mieste

Praėjus metams po mirties, vienuolyno vyresnioji išleido Teresės autobiografiją, pavadintą „Vienos sielos istorija“ tik 2 tūkstančių tiražu. Bet netikėtai knyga tapo labai populiari, tiražai ėjo vienas po kito, vyskupai ir Prancūzijos didieji šventikai žavėjosi kartu su paprastais skaitytojais.

XX a. pradžioje „Vienos sielos istorija“ buvo išversta į daugelį Europos kalbų.

1907 m. popiežius Pijus X pirmą kartą išreiškė norą, kad Teresė būtu pagerbta. Vienoje iš privačių audencijų jis, žavėdamasis ateitimi, ją pavadino „mūsų amžiaus didžiausią šventąja“.

Šventoji Teresė iš Lizje 1923 m. balandžio 29 d. buvo beatifikuota ir 1925 m. gegužės 29 d. kanonizuota.

1929 m. atsižvelgus į vis didėjanti piligrimų skaičių prie šventosios kapo Lizje mieste buvo pastatyta Šv. Teresės bazilika.

1997 m. popiežius Jonas Paulius II Mažąją Teresę pavadino Bažnyčios mokytoja.

Lietuvoje yra kelios Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios – Akmenynės, Gulbinėnų, Paveisininkų, Raudondvario ir Sangrūdos.

Dabar jos relikvijos (palaikai) vežiojami po visą pasaulį. 2007 m. gegužės 18 – liepos 1 dienomis relikvijos keliavo po Lietuvą[1].

Mažasis kelias[taisyti | redaguoti kodą]

Šventosios Teresės pagrindinis supratimas ir svarstymas – „mažasis kelias“. Taip ji vadina šventumo pasiekimą, negalvojant padaryti didvyriškų veiksmų ar poelgių tikėjimo vardan.

Ji rašė: „Meilę galima įrodyti veiksmais, o kaip aš galiu išreikšti savo meilę? Aš negaliu padaryti didelių žygdarbių. Vienintelis būdas įrodyti savo meilę – mėtyti gėles, ir tos gėlės bus kiekvienas mano žvilgsnis, žodis ir visi mano išoriniai nepastebimi poelgiai, kuriuos aš darysiu dėl meilės“.

Dažnai Teresės „Mažąjį kelią“ kaltina per dideliu sentimentalumu ir vaikišku dvasingumu, į ką Teresės šalininkai atsako, kad ji siekė sukurti dvasinio gyvenimo kelią, kuris būtu suprantamas ir įmanomas įgyvendinti visiems, kurie nori ją sekti, nepriklausomai nuo jų išsimokslinimo.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]