Širdinis riešutmedis
| Juglans ailantifolia |
|---|
 Širdinis riešutmedis (Juglans ailantifolia) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Juglans ailantifolia Carrière, 1878 |
| Sinonimai |
|
Širdinis riešutmedis (Juglans ailantifolia) – riešutmedinių (Juglandaceae) šeimos, riešutmedžių (Juglans) genties lapus metantis medis.
Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laja plačiai rutuliška. Žievė lygi, pilka, žemutinėje liemens dalyje sueižėjusi. Ūgliai apvalūs, rudi, stori, plaukuoti. Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški, 40–60 (100) cm ilgio, sudaryti iš 11–15 plačiai elipsiškų arba net širdiškų, pjūkliškai dantytais kraštais, trumpai nusmailėjusių, plaukuotų lapelių. Lapeliai 6–12 (18) cm ilgio, 3–6 cm pločio, trumpakočiai. Rudenį lapai gelsta ir krinta, dažniausiai atskirai koteliai ir lapeliai. Vienanamis. Kuokeliniai žiedai, žirginiuose, piesteliniai po 8–12 kekėse. Žydi gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Vaisiai kiaušiniški, rusvai žali, gausiai plaukuoti, prinoksta rugsėjo pabaigoje ir tuoj nukrinta. Kevalas pilkai rusvas, kiek suplotas, širdiškas, plonas, nusmailėjusia viršūne, beveik lygiu, kiek banguotu paviršiumi. Dauginasi sėklomis ir ataugomis.
Mediena kieta, patvari, gražios tekstūros.
Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Auga lėtai. Įprastai užauga 15–20 m aukščio. Kamieno skersmuo 0,6 m.
Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje auginamas parkuose kaip dekoratyvinis medis. Auga gerai, dera, vaisiai užauga brandūs. Šalčiams gana atsparus. Tinkamas auginti grupėmis, pavieniui ir masyvais. Geriausiai dauginti nuo vietinių medžių surinktais vaisiais.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš Japonijos, paplitęs Kurilų salose, Sachaline. Lietuvoje retokas. Seniausi medžiai Lietuvoje rasti Alšėnuose ir Rudmenoje.
Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mediena naudojama baldų gamyboje, apdailai. Kevalai naudojami meno dirbiniams gaminti. Žievė, lapai, vaisiai naudojami liaudies medicinoje. Žieduose gausu nektaro. Vertinamas dėl skanių, palyginti plonu kevalu vaisių.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- A. Navasaitis, M. Navasaitis, „Lietuvos medžiai“, Vilnius „Mokslas“, 1979 m., (157 psl.)