Šimtas metų vienatvės

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.

Šimtas metų vienatvės

Autorius(ė)	Gabriel Garcia Marquez
Žanras	romanas
Originalus leidimas
Pavadinimas	Cien años de soledad
Šalis	Kolumbija
Kalba	ispanų kalba
Išleista	1967
Lietuviškas leidimas
Vertėjas(a)	leidykla=Alma Littera
Išleista	2002
Viršelis	-
Puslapių	272
ISBN 978-9955-38-312-3

Šimtas metų vienatvės (isp. Cien años de soledad) - tai romanas, kurį parašė Kolumbijos rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Gabrielis García Márquezas. Knyga buvo išleista 1967 ir nuo to laiko išversta į daugiau nei 37 pasaulio kalbas. Kūrinys tapo viena populiariausių ir perkamiausių Pietų Amerikos knygų.

Siužetas

DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės

Knyga pasakoja apie Buendijų šeimą, gyvenančią mitiniame Makondo miestelyje. Miesto įkūrėjas ir šeimos galva, Chosė Arkadijas Buendija bei jo žmona Ursula, palieka namus gimtajame Raočo kaimelyje, Kolumbijoje ir su naujomis viltimis keliauja po šalį, ieškodami naujų namų. Viena naktį, šeimai bei dar keletui bėglių sustojus upės pakrantėje, šeimos galva pradėjo svajoti apie Makondo miesto įkūrimą. Paryčiais Chose Arkadijas Buendija jį įkūrė. Keletą metų šeimą ramiai gyvena savo miestelyje, o jiems vienas po kito gimė 3 vaikai. Tuo tarpu šeimos galva Chosė Arkadijas Buendija susižavi čigonų keliauninkų atneštais prietaisais, kaip magnetas ar padidinamasis stiklas. Jis pradeda domėtis senovės išmintimi bei rankraščiais, tačiau greitai jo aistra išgaruoja, o jo šeima, pamaniusi, kad jis nepilno proto, pririša Chosė Arkadiją Buendiją prie šalia namo stovinčio kaštono. Po kelerių metų užauga visi Buendijų vaikai. Jauniausias sūnus Chose Arkadijas susilaukia vaiko nuo vietinės prostitutės Pilaros Terneros ir iškeliauja iš namų, palikęs dar visai mažą kūdikį. Antrasis sūnus Aurelijanas taip pat susilaukia vaiko su Pilara Ternera. Kartu su tėvu bei padedamas kitų maištininkų, jis pradeda revoliuciją šalyje. Per 20 metų revoliuciją, kuri baigėsi Pulkininko Aurelijano pralaimėjimu, jis susilaukia dar 17 vaikų. Vienintelė Chosė Arkadijos Buendijos ir Ursulos duktė Amaranta užauga kartu su vieną dieną į Buendijų namus užsukusia našlaite Rebeka, bei praleidžia savo vaikystę varžydamasi su ja dėl pianolos mokytojo Pjetro Krespio. Revoliucijos metais Chosė Arkadijo bei Pilaros Terneros sūnus Arkadijas paima Makono miesto valdymą į savo rankas ir pasižymi kaip tironas. Jis susilaukia duktės bei dvynukų, tačiau lieka mirtinai pašautas kontrrevoliucionierių. Tuo metu į Makondą grįžta paklydėlis sūnus Chose Arkadijas ir įsimyli į Rebeką, su kuria pradeda kartu gyventi kitame name miesto pakraštyje. Kiek vėliau nužudomi 16 iš 17 Pulkininko Aureliano sūnų, kurių jis susilaukė karo metais. Jau po pilietinio karo Pulkininkas Aurelijanas tampa atsiskyrėliu ir pabaigia savo dienas sename kambaryje kuriame kažkada Chose Arkadijas Buendija tyrinėjo senovės mokslus bei šifravo pergamentus. Po kelerių metų Arkadijo vienas iš dvynukų Aurelijanas Antrasis pradeda statyti geležinkelį, jungianti Makondą su kitais miestais. Dėl to miestas greitai praturtėja, o mieste pradedamas vystyti bananų verslas. Aurelijanas Antrasis tampa ypač turtingas, nes jo ir jo žmonos Petros Kortez ūkis sparčiai plečiasi, o gyvuliai greitai veisiasi. Deja, po dešimtmečio mieste prasideda milžiniškos liūtys besitęsiančios kelerius metus. Visas Aurelijano Antrojo ūkis užtvindomas, o ir po liūčių gyvuliai greitai gaišta ir gyvenimas pasunkėja. Kitas brolis Chosė Arkadijas Antrasis auga ypač tylaus ir romaus būdo. Daug savo gyvenimo jis praleidžia aiškindamasis Melkijado (vieno iš čigonų aplankiusių Makondą jo įkūrimo laikais) pergamentus bei Nostradamo aiškinimus. Jis miršta tuo pačiu laiku kaip ir jo dvynys brolis. Istorija tęsiasi tuo, kad Aureliano Antrojo vaikai užauga globojami antrosios jo žmonos Fernandos Del Kaprio. Pirmagimė dukra Renata Remedija (visų vadinama Meme) paveldi tėvo meilę gyvenimui ir tik jam būdinga charizmą. Dar būdama paauglė, Meme įsimyli automechaniką Mauricijų Babiloniją, nuo kurio susilaukia sūnaus. Jos tėvai sužino apie šia meilę ir nušauną Mauricijų, dėl to Meme patyrusi moralinę traumą praranda amą ir nekalba visą likusi gyvenimą. Ji miršta sulaukusi brandaus amžiaus. Vienintelis Fernandos bei Aurelijano Antrojo sūnus Chosė Arkadijas užauga, globojamas senosios Ursulos. Senolė mano, kad jos proprovaikaitis taps popežiumi, todėl jis buvo išiųstas į Romą, kur metė mokslus ir grižo į namus, kai miršta senoji Ursula, sulaukusi daugiau nei 115 metų amžiaus. Chosė Arkadijas randa kažkada seniai paslėpta aukso lobį ir kartu su keliais paaugliais švaisto jį, rengdamas orgijas. Supratęs, kad blogai elgiasi, jis išvaiko paauglius sumušdamas juos rykštė, tačiau jie atkeršija, nužudydami jį, bei pavogdami auksą. Jauniausioji kartos atžala Amaranta Ursula užauga kaip gabi mergaitė ir išsiunčiama į Belgiją tolesniems mokslams. Grįžusi kartu su vyru jau suaugusi, ji pasilieka Makonde visam laikui. Tuo metu namuose gyveno vienintelis Aurelijanas (Meme sūnus). Ji pajunta aistrą savo pusbroliui, bei su juo susilaukia vaikų, tačiau miršta gimdymo metu. Aurelijanas likęs su naujagimiu, iššifruoja Melkijado rankraščius kaip tik tuo metu, kai miestelio pusėn atskrenda uraganas, sulygindamas miestelį su žeme. Paskutiniai jo perskaityti ir iššifruoti rankraščių žodžiai byloja, kad vyriausia šeimos galva mirs pririštas prie medžio, o paskutinįjį suris skruzdėlės (palikęs be priežiūros savo sūnų, Aurelijanas nepastebėjo, kaip ji sudorojo laukinės skruzdėles).

Veikėjai

Pasakojimo temos

Magiškasis realizmas

Knygų kritikai dažnai sieja autoriaus knygas kaip „Labai senas žmogus su dideliais sparnais“ ar „Šimtas metų vienatvės“ su magiškojo realizmo žanru. Šis žanras pagrįstas vadinamąja stebukline Amerikos tikrove, kurioje tos pasaulio dalies tautų mitai ir tikėjimai susipynę su realybe ir istorija. Romane pilna mistiškų situacijų, kaip dvasių klaidžiojimas namuose po mirties, ar pagrindinių veikėjų ypač ilgas gyvenimas.

Laiko tęstinumas

„Šimtas metų vienatvės“ turi savyje keletą laiko tęstinumo idėjų. Nors knygos pasakojimas gali buvo skaitomas kaip paprasta istorija, kuriame atsižvelgiama į skirtingus veikėjų gyvenimus ir pačio Makondo gyvenimą, Gabrielis Garcia Marquezas palieka vietos interpretacijoms:

• Knygoje dažnai pasikartoja veikėjų vardai ir jų charakterio bruožai. Visų 6 kartų Chosė Arkadijai pasižymi racionalumu ir milžiniška fizine jėga. Visi Aurelianai pasitiki savo intuicija ir yra uždaro būdo. Šis pasikartojantis veiksnys parodo tarsi uždarą ratą, kuriame daromos tos pačios klaidos.
• Novelė tyrinėja laiko nebuvimą ir amžinybę. Knygoje pasakojama apie Melkijado laboratoriją, aprašoma dar pasakojimo pradžioje, nors ji išliko iki pat Makondo sunaikinimo tokia pati, kokia ir buvo pastatyta. Tai vieta, kurioje Buendijos gali atsiduoti savo vienatvės jausmui, ir nebūti priklausomi nuo supančio pasaulio.

Vienatvė

Vis dėlto svarbiausia pasakojimo tema yra vienatvė. Visi Buendijų šeimos nariai mažiau ar daugiau kenčia nuo vienatvės. Miesto įkūrėjas Chosė Arkadijus Buendija visą gyvenimą tyrinėjo rankraščius, bei vargdavo, gamindamas auksą, dėl ko žmonės, laikydami jį bepročiu, pririšo prie medžio, kur jis ir praleido savo vienatvės dienas. Pulkininkas Aurelijanas pralaimėjęs savo karą, likusį gyvenimą praleido užsidaręs laboratorijoje, gamindamas auksinės žuvelės. Ursula, dėl senatvės apakusi, savo paskutinius gyvenimo metus praleido tamsoje, ir gulėdama lovoje. Svarbiausias dalykas, kodėl Buendijos baigė savo gyvenimus vienatvėje, yra nemokėjimas mylėti bei per didelis tikėjimas prietarais. Šis uždaras ratas baigiasi tuo, kad Aurelianas susilaukia vaiko su savo tėta Amaranta Ursula, sukeldamas tragiška visos giminės galą.

Taip pat skaitykite

• Le Monde 100 amžiaus knygų

Nuorodos

• Romanas rusų kalba