Šiluminis variklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šiluminis variklis – įrenginys, kuris vidinę energiją verčia darbu. Šiluminio variklio naudingumo koeficientas yra

\eta=\frac{A}{Q}

čia yra atliktas darbas, o Q – šiluminio varikliui suteiktas šilumos kiekis. Maksimalus naudingumo koeficientas gali būti

\eta_{max}=1-\frac{T_1}{T_2}.

T_1 yra šiluminio variklio aušintuvo temperatūra. T_2 yra darbinio kūno temperatūra. Paprastai darbinis kūnas yra dujos. Toks naudingumo koeficientas yra tik Karno cikle.

Vidaus degimo variklio dalys 1. Cilindras. 2. Stūmoklis. 3. Švaistiklis. 4. Alkūninis velenas. 5. Įsiurbimo vožtuvas. 6. Išmetimo vožtuvas. 7. Žvakė. Išviso yra keturi variklio taktai. Pirmasis taktas – įsiurbimas: stūmoklis juda žemyn, atsidaro įsiurbimo vožtuvas ir benzino, bei oro mišinys patenka į cilindrą. Antrasis taktas – suspaudimas: vožtuvai uždaryti, stūmoklis kyla aukštyn ir slegia mišinį. Trečiasis taktas – darbo taktas (degimas) žvakės kibirkštis uždega suslėgtas dujas ir plėsdamasi jos ima spausti stūmoklį žemyn. Ketvirtasis taktas – išmetimas: atsidaro išmetimo vožtuvas ir stūmoklis vėl pakyla išleisdamas lauk deginius. Kol velenas apsisuka du kartus, vyksta visi keturi taktai. Paskui jie kartojasi iš pradžių. Automobiliuose dažniausiai įrengiami keturių cilindrų vidaus degimo varikliai. Kiekviename tokio variklio cilindre skirtingu metu iš eilės vyksta darbo taktas. Dėl to alkūninis velenas nuolat gauna energijos iš stūmoklių ir sukasi tolygiai.