Šiaurės vakarų kraštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Neoficialus terminas „Šiaurės vakarų kraštas“ naudotas gana retai. Šiame 1897 m. žemėlapyje taip pavadinta Vilniaus, Gardino, Kauno, Vitebsko, Mogiliovo ir Minsko gubernijų visuma.

Šiaurės vakarų kraštas (rus. Северо-Западный край) – Rusijos imperijos dalis, apėmusi Baltarusijos ir Lietuvos generalgubernatorijas[1], kurios buvo sudarytos buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje. Pasižymėjo tam tikrais visuomeniniais teisiniais ypatumais. Centras – Vilnius.[2].

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Šiaurės vakarų kraštą sudarė 6 gubernijos[1]:

1864 m. kuriant žemietijas (zemstvas, rus. zemstvo) šios gubernijos liko be žemietijų. 1903 m. Rusijoje buvo priimti „Žemietijų ūkio valdymo Vitebsko, Volynės, Kijevo, Minsko, Mogiliovo ir Podolės gubernijose nuostatai“ (Положение об управлении земским хозяйством в губерниях Витебской, Волынской, Киевской, Минской, Могилёвской, Подольской)[3], pagal kuriuos trijose iš šešių Šiaurės vakarų krašto gubernijų buvo įvesta modifikuota žemietijų sistema, kur visus žemietijų valdybų narius ir žemietijų įgaliotinius (rus. гласный) skyrė vyriausybė. Vėliau ši sistema buvo pripažinta nevykusia, todėl nuo 1910 m. buvo kuriamas projektas įstatymo, kuriuo šiose gubernijose turėjo būti įvesta renkamų žemietijų įstaigų sistema. Tiesa, buvo numatyta, kad žemietijų valdyme negalės dalyvauti lenkai žemvaldžiai. 1911 m. priimant šį įstatymą kilo politinį krizė. Rinkiminės žemietijos šiose gubernijose veikė nuo 1912 m.[4].

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Памяти графа Михаила Николаевича Муравьёва // Издание Виленского уездного комитета попечительства о народной трезвости. – Вильна: Типография Окружного Штаба, 1898.
  2. ЭСБЕ, Вильна
  3. Полное Собрание Законов Российской Империи. Собрание третье. – СПб., 1905. – Т. XXIII. Отделение I. – 334–353 с. № 22757
  4. Полное Собрание Законов Российской Империи. Собрание третье. – СПб., 1914. – Т. XXXI. Отделение I. – 170–175 с. № 34903