Šiaurės Vei

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
北魏
Šiaurės Vei
buvusi karalystė
Blank.png
386 – 535 Blank.png
 
Blank.png
Location of
Šiaurės Vei ir kitos valstybės apie 500 m.
Sostinė Šengle (386-398)
Pingčengas (398-493)
Luojangas (493-534)
Čanganas (534-535)
Valdymo forma Monarchija
Era Viduramžiai
 - Atsiskyrimas nuo Ankstyvosios Čin 386
 - Skilimas 535 m.

Šiaurės Vei (kin. 北魏, pinyin: Běi Wèi) – svetimšalių valstybė, egzistavusi Šiaurės Kinijoje 385–534 m. Šios dinastijos valdomą valstybę sukūrė proto-mongolų tabgačų tauta.

Valstybės ištakos siejamos su Šengle apylinkėse egzistavusia tabgačų Dai karalyste (310–376), kuri ilgainiui buvo absorbuota į Ankstyvąją Čin. Tačiau šiai greitai nusilpus, tabgačai vėl atkūrė nepriklausomybę, šį kartą kaip Vei karalystė. Ši karalystė sparčiai stiprėjo. Šiaurėje ji kovojo su protomongolų Žužanų kaganatu, kurio klajoklius apie 402 m. išstūmė į stepę.

Pietuose Šiaurės Vei dinastija susidūrė su kinų dinastijomis, iš pradžių Liu Song (南宋, 420–478 m.), vėliau ją pakeitusiomis Pietų Či 南齊, 479–501 m.) ir Pietų Liang (梁, 502–556 m.) valstybėmis. 423 m. Tuoba Si (409–423 m.) iš Liu Song dinastijos atėmė Luoyang miestą ir apie 439 m. suvienijo visą šiaurinę Kiniją. Svarbiausias tabgačų valdovas buvo Tuoba Tao. Jo raiteliai 424-5, 429, 443, 449 ir 458 m. sėkmingai kovojo su žužanais.