Šiaulių herbas

Šiaulių miesto herbas – vienas iš Šiaulių miesto heraldikos atributų. Didysis ir mažasis herbas naudojamas Šiaulių miesto savivaldybės institucijų raštvedyboje, iškabose, informaciniuose leidiniuose bei spaudiniuose, pareigūnų ir tarnybų skiriamuosiuose ženkluose, reklamoje.

Aprašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Herbo skydo laukas perskeltas, su papėde. Priekiniame (heraldiškai dešiniajame) raudoname lauke į kairę heraldinę pusę atgręžtas šėlstantis juodas lokys su sidabriniais liežuviu, nagais ir antkakliu, užpakaliniame mėlyname lauke – spinduliuojanti auksinė Apvaizdos akis, sidabrinėje skydo papėdėje raudonas žingsniuojantis saugantis jautis.

Didžiajame herbe virš skydo purpurinė kunigaikščio karūna su trimis auksiniais lankais, nusagstytais sidabriniais perlais, bei auksiniu valdžios obuoliu viršuje. Skydo šonuose dvi apačioje raudonu kaspinu surištos žalios lauro šakelės su auksiniais vaisiais. Mažasis herbas neturi kunigaikščio kepurės ir lauro šakelių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemaitijos sostinės herbas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis žinomas Šiaulių miesto herbas, kuriame pavaizduota Žemaitijos simboliu tapusi meška ir Apvaizdos akis, karališkoji karūna ir mažas Poniatovskių veršis, Šiauliams suteiktas 1791 m. kartu su Stanislovo Augusto privilegija. Ketverių metų Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1791 m. balandžio 18 d. priėmė naują laisvųjų miestų įstatymą, kuris vėliau tapo Gegužės 3-osios konstitucijos dalimi. Senieji miestai, netekę teisių 1776 m. reformos metu, jas galėjo atgaivinti gaudami valdovo privilegiją, o pavietų teismų bei seimelių centrai gavo teisę įkurti savivaldybes ir be valdovo privilegijos. Šiauliai, teismo reparticijos centras tuo pasinaudojo. Miestiečiai, remdamiesi savivaldos organų rinkimų universalais 1791 m. rugpjūčio 1 d. išsirinko administracinės valdžios bei teismo pareigūnus, lapkričio 9 d. gavo S. A. Poniatovskio pasirašytą laisvojo miesto teisių privilegiją ir Šiauliai tapo pirmuoju iš 74 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, tada gavusių tokias privilegijas.

Pergamentinis privilegijos originalas dingo Pirmojo pasaulinio karo metu. Tačiau išliko privilegijos įrašas su spalvotu miesto herbu Lietuvos Metrikoje, kuri po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo išvežta į Sankt Peterburgą ir dabar saugoma Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje. Privilegijos paragrafe, skirtame miesto herbui ir antspaudui įteisint rašoma: „O kad minėtas Šiaulių miestas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikaluose patirtų tikrą garbę, suteikiame jam paties miesto išsirinktą tokį herbą, kaip čia yra matyti nupieštas, tai yra viename skyde Žemaitijos Kunigaikštystės herbas, kitame – Dievo Apvaizda, tarp jų veršis su įrašu po juo: „Stanislovo Augusto atminimui, 1791“; šį herbą leidžiame tam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose“.

Greta nupieštas spalvotas herbas, kurio apvaliame skyde du mažesni apvalūs skydai – dešiniajame raudoname skydelyje vaizduojamas juodas (su rudu) lokys, Žemaitijos Kunigaikštystės herbas, kairiajame mėlyname skydelyje – geltona (auksinė) spinduliuojanti Dievo Apvaizdos akis, po jais valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio giminės herbas – raudonas veršis. Kompoziciją vainikuoja purpurinė kunigaikščio kepurė su baltu šermuonėlio kailiu apačioje. Jos lankai ir valdžios obuolys auksiniai, perlai – balti. Papėdėje, po Poniatovskių veršiu trijų eilučių lotyniškas įrašas: MEMORIA STANISLAI AUGUSTI 1791 (Stanislovo Augusto atminimui, 1791).

Tačiau šis herbas buvo naudojamas ir anksčiau, nes dar 1791 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių magistrato įgaliojime Vincentui Laucevičiui vesti bylą Asesorių teisme pažymėta, kad jis išduotas su miesto pareigūnų parašais ir „prispaustu magistrato antspaudu“. Palyginus su kitais antspaudais Šiaulių antspaudas labai didelis, 64 mm skersmens. Jis tarsi pabrėžė miesto svarbą ir užimamą vietą tarp kitų Žemaitijos administracinių centrų, pagal antspaudo legendą lenkų kalba – PIECZĘC MAGISTRATV MIASTA I.K.M. RZ•PLTEY SZAWEL STOLECZNEGO X.Z. (Jo Karališkosios Didenybės Respublikos Žemaitijos Kunigaikštystės sostinės Šiaulių miesto magistrato antspaudas) Šiauliai – Žemaitijos Kunigaikštystės sostinė. Antspaudas surastas keliuose 1795 m. aktuose, saugomuose Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Šiaulių herbo simboliai piešti apskritimuose, kad jį būtų lengviau pritaikyti tuomet jau beveik vieninteliam savivaldybės herbo naudotojui – antspaudui. Panašių apskritimuose nupieštų herbų figūrų galima rasti ne tik miestų, bet ir bajorų herbuose.

Šiaulių herbo juodas lokys raudoname lauke ir viršuje uždėta kunigaikščio kepurė perimti iš Žemaitijos kunigaikštystės heraldikos. Auksinė Dievo Apvaizda mėlyname dangaus spalvos lauke buvo neoficialus Ketverių metų seimo simbolis, reiškęs, kad Seimo vykdomas reformas globoja aukščiausios dangaus jėgos, o tų reformų tikslas – sustiprinti beirstančią valstybę ir atsispirti prieš kaimyninių valstybių agresiją. Dievo Apvaizdos akį 1791–1792 m. savo herbuose herbuose turėjo dar 6 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai – Baisogala, Breslauja, Kalvarija, Plungė, Stakliškės ir Žiežmariai.

Poniatovskių herbas (raudonas veršis sidabriniame skyde) buvo naudojamas ir kitų miestų herbuose. 1792 m. gegužės 22 d. jis nupieštas Ašmenos bei Ukmergės (tada Vilkmergės) herbuose, bei užėmė garbingą vietą (širdį) jungtiniame Lenkijos ir Lietuvos valstybės herbe, nes Stanislovas Augustas, pasirašęs laisvųjų miestų įstatymą, buvo labai populiarus tarp miestiečių. Šiauliečių meilę valdovui demonstruoja ir lotyniškas įrašas po veršiu. Tai ne herbo devizas, o proginis pačių miestiečių sugalvotas įrašas, kurį vėliau iš Šiaulių privilegijos nusikopijavo ir Ašmena (Memoria Stanislai Augusti, 1792).

Rusijos imperijos miesto herbas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai 1795 m. Lietuvą užėmė Rusijos imperija, senasis Šiaulių antspaudas galėjo būti naudojamas dar kelerius metus. Tik XIX a. pradžioje jo vietoje atsirado du nauji rusiška heraldika papildyti Šiaulių miesto rotušės ovalūs antspaudai. Pagal dydį, vieną iš jų galima pavadinti didžiuoju (43x40 mm), kitą – mažuoju (32x28 mm). Didysis antspaudas išliko ant 1803–1830 m., o mažasis – ant 1805–1831 m. įvairaus turinio miesto aktų. 1801 m. vietoje karališkosios karūnos miesto herbe atsirado Rusijos imperijos dvigalvis erelis ir užrašas lenkų kalba PIECZĘC RATUSZA MIASTA POWIATOWEGO SZAWEL (Šiaulių pavieto miesto rotušės antspaudas). Rusijos Imperijoje magistratai buvo tik gubernijų centruose, o pavietų savivaldybės vadintos rotušėmis. Rusijos imperijos Senato 1800 m. sausio 31 d. įsaku Šiauliuose buvo įkurta rotušė.

Abiejų antspaudų vaizduliai (centrinės dalys) linija padalyti į du laukus. Didesniojo antspaudo viršutiniame lauke vaizduojamas Rusijos Imperijos dvigalvis erelis su trimis karūnomis, dvi mažos ant jo galvų, trečioji, didelė – per vidurį virš jų. Erelis dešinėje kojoje laiko skeptrą, o kairėje – valdžios obuolį. Ant erelio krūtinės uždėtas skydas su Šv. Jurgiu. Už skydo – Maltos ordino kryžius, kurį 1799 m. įsteigė Pavelas I, o jo įpėdinis Aleksandras I 1801 m. balandžio 26 d. panaikino, bet leido naudoti jau pagamintuose spauduose.

Apatiniame herbo lauke įkomponuoti du ovalūs skydai. Dešiniajame vaizduojamas stovintis į kairę pusę atsigręžęs lokys su grandine ant kaklo, kairiajame – Dievo Apvaizdos akis. Skydelių šonuose augalinių motyvų girliandų imitacija. Iš trijų 1791 m. patvirtintų miesto simbolių palikti tik du, nes Stanislovas Augustas 1795 m. pabaigoje viešai atsisakė Lenkijos karaliaus karūnos, nebebuvo ir jo valdomos valstybės.

Po 1831 m. sukilimo, kai Rusijos valdžia pradėjo naikinti iki tol dar išlikusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinius simbolius ir įvedinėti rusų kalbą, herbe liko tik dvigalvis erelis. Tuomet atsirado naujas gulsčio ovalo antspaudas su dvigalviu ereliu bei rusiška legenda: ПЕЧАТЬ ШАВЕЛЬСКОИ ГОРОДОВОИ РАТУШИ (Šiaulių miesto rotušės antspaudas). Naujasis antspaudas galutinai iš Šiaulių miesto heraldikos išgujo senąją simboliką, pakeisdamas ją Rusijos valstybės herbu. Išlikęs 1840 m. dokumentas su šiuo antspaudu.

Žinoma, kad 1837 m. Rusijos valdžia pareikalavo iš rotušių žinių apie senuosius herbus. Dailininkui Veisui buvo pavesta nupiešti naujus herbus, kuriuos 1837 m. jis nusiuntė Vidaus reikalų ministrui, bet jie neaiškiomis aplinkybėmis dingo.

1842 m. pabaigoje buvo įkurta nauja Kauno gubernija ir Šiauliai pateko į jos sudėtį. 1843 m. birželio 11 d., prieš pat oficialią gubernijos veiklos pradžią buvo patvirtintas naujas jos herbas – mėlyname lauke, dviejų upių santakoje, sidabrinis obeliskas 1812 m. karui atminti, Kauno rotušės aikštėje pastatyto Borodino paminklo kopija. Vilniaus generalgubernatorius Fiodoras Mirkovičius netrukus gavo 6 Kauno apskričių herbų pirminius eskizus. Kauno gubernatoriaus pateiktame Šiaulių herbo eskize yra perkirstas skydas, kurio viršutiniame lauke pavaizduotas naujasis Kauno gubernijos herbas, apatiniame žaliame lauke – sukryžiuotas su pjautuvu javų pėdas, nes Šiaulių apskritis garsėjo derlingumu, o gyventojų pagrindinis verslas buvo žemdirbystė. Generalgubernatoriui toks herbas nepatiko, jis jį perbraukė pieštuku ir šalia nupiešė savo variantą – javų gubą. Pataisytas variantas buvo išsiųstas Vidaus reikalų ministrui.

Rusijos apskrities miesto herbas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tačiau imperatorius Nikolajus I 1845 m. balandžio 6 d. patvirtino Šiaulių herbą, kurio perkirsto skydo viršutiniame lauke buvo pavaizduotas Kauno gubernijos obeliskas, apatiniame – mėlyname lauke ant gelsvai rusvos ir žalios žemės trys gelsvos su rudais atspalviais javų gubos. Originalas saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve Sankt Peterburge.

Naujasis herbas, kaip teigiama jo aprašyme ir piešinyje, buvo sukurtas Šiaulių apskričiai ir tik vėliau imtas vadinti Šiaulių apskrities miesto herbu. Jame įprasmintos Rusijos heraldikos tradicijos, nedariusios skirtumo tarp miesto ir žemės (apskrities) heraldikos. Lietuvos heraldikai tai buvo naujas, iki tol nežinotas dalykas.

Rusijos imperijos miestų heraldika labiau imta domėtis XIX a. antrojoje pusėje, kai 1857 m. prie Heroldijos departamento buvo įsteigtas specialus Herbų skyrius, o jo valdytoju paskirtas energingas ir šiuos dalykus išmanantis žmogus – baronas Bernhardas Kione. Jis parengė išsamią herbų papuošimo sistemą, bandė ištaisyti anksčiau padarytas klaidas. Jam vadovaujant, buvo sukurti nauji visų Lietuvos gubernijų ir apskričių centrų herbų projektai.

Šiaulių herbo projektas padarytas 1861 m. kovo 28 d. Paaiškinamajame rašte B. Kione tvirtino, kad 1845 m. Šiaulių herbas sukurtas ne pagal heraldikos taisykles, nes viršutiniame lauke vaizduojamas Kauno gubernijos obeliskas, be to, ir miesto herbo figūros netinkamos. Jis pasiūlė mėlyname lauke vaizduoti auksinį heroldinį kryžių, o tarp jo skersinių įdėti po auksinę javų varpą, Kauno gubernijos herbą iškelti į laisvąją skydo dalį, viršutinį dešinįjį kampą. Virš skydo turėjo atsirasti sidabrinė trijų bokštų mūro karūna, o iš jo šonų apačioje – dvi raudonu Aleksandro kaspinu surištos auksinės javų varpos. Kaspinų ir karūnų spalvos turėjo rodyti miesto statusą, o kiti papuošimai – jo pobūdį. Karūna reiškė apskrities miestą, o javų varpos – jo žemdirbišką pobūdį. Nuo 1857 m. bokštinės mūro karūnos, nusižiūrėtos iš Prancūzijos heraldikos tapo būdingos daugumai Rusijos imperijos miestų herbų. Jas 1809 m. miestams įvedė imperatorius Napoleonas. Nors naujasis Šiaulių herbo projektas buvo sukurtas geriau, B. Kionės kūrinys taip ir liko popieriuje.

Lietuvos apskrities miesto herbas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis pasaulinis karas Lietuvai atnešė laisvę. Žlugus Rusijos Imperijos priespaudai, atsikratyta ir jos ideologijos ženklų. Jau 1917 m. pavasarį Kaune neliko 1812 m. karo obelisko. To meto spaudoje juokauta, kad vokiečiai paminklą nugriovė, perliejo į šovinius ir sugrąžino statytojams. Netrukus atgijo ir senieji miestų herbai.

1912 m. Jano Obsto Vilniuje lenkų kalba leistame žurnale „Litwa i Ruś“ buvo išspausdinti Lietuvos Metrikos 1791–1792 m. privilegijų duomenys apie miestų herbus. Leidėjui talkinęs dailininkas Tadeušas Dmochovskis sukūrė naują ir Šiaulių miesto herbą. Apvalus skydas apverstomis šakėmis padalytas į tris laukus, pirmajame pavaizduotas Žemaitijos lokys, antrajame – Dievo Apvaizdos akis, trečiajame, apačioje, – Poniatovskių veršis. Virš skydo uždėta trilapis vainikas, karališkosios karūnos atmaina, po skydu pavaizduotas raitytas kaspinas su proginiu įrašu MEMORIA STANISLAI AUGUSTI 1791. T. Dmochovskis logiškai į vieną skydą sukėlė visas tris herbo figūras, tačiau virš skydo uždėjo vainiką, kuris iš esmės pakeitė pirminę herbo idėją. 1791 m. kunigaikščio kepurė sieta su Žemaitijos kunigaikštystės heraldika, o T. Dmochovskio vainikas – su karaliaus valdžia.

Šis herbas pateko į Šiaulių miesto antspaudus. Žinomi du jo variantai. Didesnis, 37 mm skersmens, išliko 1919 m. dokumentuose, mažesnis, 33 mm skersmens, apie 1920 m. atspaustas kaip pavyzdys. Abiejuose palei antspaudo kraštą yra įrašas ŠIAULIŲ MIESTO VALDYBA. Didesniajame legendos pradžia parodyta spirale, mažesniajame – keturiais rombu išdėliotais kryželiais. Šie antspaudai yra seniausi žinomi lietuviški herbiniai antspaudai Šiaulių miesto istorijoje.

Archeologas ir muziejininkas Tadas Daugirdas (1852–1919), pasinaudojęs J. Obsto surinkta medžiaga bei T. Dmochowskio piešiniais, pirmasis parengė ir Kaune lietuvių kalba išleido 24 nespalvotų atvirukų komplektą su svarbiausių Lietuvos miestų herbais. Po T. Daugirdo mirties, pasisavinęs velionio sukauptą medžiagą, 40 spalvotų atvirukų komplektą išleido Bronius Šaliamoras. Jo renesanso stiliaus skyduose nupiešti herbai tapo savotišku 3–4 dešimtmečių Lietuvos miestų heraldikos etalonu. Ypač išsiskyrė auksinės penkių bokštų mūro karūnos. Rusijoje tokią karūną galėjo turėti gubernijos centras, kuriame buvo per 50 tūkst. gyventojų, o Lietuvoje auksinė penkių bokštų karūna puošė ir apie 150 tūkst. gyventojų turėjusios laikinosios sostinės Kauno, ir apie 30 tūkst. gyventojų priskaičiavusio Šiaulių miesto, ir tik per 400 gyventojų turėjusio Babtų miestelio herbus. Lietuvoje herbai karūnomis imti puošti tada, kai kituose Europos kraštuose jų atsisakyta, nes jos, kaip vėlyvas iš Prancūzijos herbų atkeliavęs reiškinys, senajai vietos tradicijoms pagrįstai heraldikai netiko. Europoje, išskyrus Prancūziją, tokias karūnas naudoja tik jaunesni miestai, atsiradę karūnų klestėjimo laikotarpiu, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje.

Okupacijų metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. įvykiai ilgam sustabdė Lietuvos miestų heraldikos raidą. Ji šiek tiek atgijo septintajame dešimtmetyje, kai prie Lietuvos kultūros ministerijos buvo įkurta Respublikinė heraldikos komisija. Šiauliai vėl tapo vienu iš pirmųjų miestų, kuriam Komisija 1968 m. spalio 22 d. aprobavo dailininko Arūno Tarabildos atkurtą istorinį herbą, kuriame paliktas spinduliuojantis trikampis, bet vietoje Apvaizdos akies, nesiderinusios su sovietine ideologija, atsirado saulės įvaizdis. Atsisakyta karūnos, bet geriau išspręstas skydo dalinimas. A. Tarabilda skydą perskėlė ir atidalino jo papėdę. Heraldinė dalinimo prasmė liko ta pati, bet viršuje atsirado du stačiakampiai, kuriuose daug paprasčiau pavaizduoti stačią lokį ir net Dievo Apvaizdos akį, kuri ankstesniame trikampiame lauke nesikomponavo. Skydo papėdėje atsirado gulsčias, suapvalintais apatiniais kampais stačiakampis, kuriame lengviau negu trikampyje pavaizduoti veršį, be to, išnaudotas visas lauko plotas, nepalikta tuščių vietų, kurių heraldika nemėgsta. Šiek tiek kitoks vietos dailininkų sukurtas herbo variantas pradėtas naudoti 1967 m.

Tačiau ir „apvalytas“ nuo religijos Šiaulių herbas pateko į nemalonę. 1970 m. liepos mėn. Dainų šventėje svečiai iš Maskvos ir jų atstovas Lietuvoje, LKP antrasis sekretorius Valerijus Charazovas, pamatę rajonų delegacijų eiseną su miestų herbais ir herbinėmis vėliavomis, apšaukė herbų kūrėjus socialistinių idealų išdavimu, buržuazinių atgyvenų gaivinimu. Buvo iškelta byla, kurią TSKP CK turėjo išnagrinėti ir kaltus asmenis nubausti. Tiesa, tuometiniam TSRS Kultūros ministrui ir TSKP CK nariui Piotrui Demičevui pavyko bylą numarinti, bet Lietuvoje miestų herbų naudojimas ilgam buvo uždraustas.

Atkūrus nepriklausomybę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atkūrus Lietuvos valstybę 1991 m. gegužės 1 d. Heraldikos komisija, įvertinusi vieno iš geriausių herbų kūrėjų dailininko Arūno Tarabildos darbą, aprobavo, o 1991 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino dailininko Agniaus Tarabildos suprojektuotą Šiaulių miesto herbą. Tačiau jo nepripažino Šiaulių miesto taryba. Ji 1991 m. rugsėjo 21 d. patvirtino iki karo Šiaulių miesto savivaldybės naudotą dailininko Teofilio Petraičio sukurtą herbą. Nors šio herbo nepripažino šalies valdžia, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas buvo atšauktas. Iki 2001 m. Šiaulių miesto savivaldybės taryba naudojo savo patvirtintą herbą, o oficialiuose valstybės leidiniuose buvo naudojamas A. Tarabildos herbas.

1991 m. buvo patvirtinta ir senas tradicijas turėjusi, Saulės mūšio laikus menanti miesto vėliava – keturių išilginių juostų audeklas, kurio dvi kraštinės juostos baltos, o dvi vidutinės – purpurinės.

Tačiau 2000 m. Heraldikos komisija gavo naują užsakymą istoriniam Šiaulių herbui atkurti. Prieita nuomonės, kad tikslinga išsaugoti Arūno bei Agniaus Tarabildų atkurto herbo stilistiką, tačiau ją šiek tiek pataisyti, atsižvelgiant į naujus reikalavimus, herbe panaudoti metalus. Taip pat nuspręsta padaryti didįjį ir mažąjį herbo variantus. Mažojo skyde atvaizduotos tik herbo figūros, o didžiajame virš herbo skydo uždėta kunigaikščio kepurė. Purpurinė kepurė, palyginti su 1991 m. variantu, šiek tiek sumažinta, be to, skydas iš šonų papuoštas dviem lauro šakelėmis, kurios su kepure sudaro vientisą puošybos sistemą. Lauro šakelių Šiaulių miesto istorinėje heraldikoje nebuvo, jos pasirinktos dėl to, kad Lietuvos miestų herbuose jos išpopuliarėjo Ketverių metų seimo laikotarpiu ir jį lydėjusiame naujajame klasicizmo stiliuje, tai yra tuomet, kai atsirado Šiaulių miesto herbas. Lauras bei jo surištos šakelės iš seno simbolizavo pergalę, o Šiaulių istorijoje galima rasti ne vieną lietuvių karinę pergalę, aukštus vietos kūrybinės inteligentijos laimėjimus.

Naujus Šiaulių miesto didžiojo ir mažojo herbo etalonus, remdamasis išlikusia rašytine bei ikonografine medžiaga, taip pat Arūno Tarabildos 1968 m. sukurtu herbu, iš naujo padarė dailininkas Agnius Tarabilda. Juos Heraldikos komisija aprobavo 2001 m. rugpjūčio 30 d., o Prezidento dekretu jie patvirtinti 2001 m. rugsėjo 5 d. Šiam herbo variantui šiauliečiai nebeprieštaravo ir jį prezidentas Valdas Adamkus iškilmingai įteikė miestui 2001 m. rugsėjo 21 d. per tradicinę Šiaulių miesto dieną. Kartu miestui buvo įteikta ir nauja miesto vėliava – baltas audeklas su miesto didžiuoju herbu.

Šiaulių herbo ir vėliavos pašventinimas 1991 m. rugsėjo 21 d.
Vėliavą šventina monsinjoras Kleopas Jakaitis
Šiaulių herbo ir vėliavos išnešimas ir bažnyčios
Šiaulių vėliava miesto savivaldybės salėje
1991-2001 m. Šiaulių miesto didysis antspaudas
Senosios Šiaulių miesto vėliavos nuleidimas 2001 m. rugsėjo 21 d. miesto aikštėje