Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė

55°56′03″š. pl. 23°19′28″r. ilg. / 55.9342302°š. pl. 23.3244519°r. ilg. / 55.9342302; 23.3244519

Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė

Rusiškas pavadinimas	Храм в честь святых первоверховных апостолов Петра и Павла
Dekanatas	Kauno stačiatikių dekanatas
Savivaldybė	Šiaulių miestas
Gyvenvietė	Šiauliai
Adresas	Rygos g. 2a
Pastatyta	1936 m.

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė stovi Šiauliuose. Priklauso Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji cerkvė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji Šv. Petro ir Povilo cerkvė Šiauliuose pastatyta 1864–1867 m. miesto centre.

Anuomet stačiatikių tikėjimo žmonių buvo nedaug, tik 1,8 % visų miesto gyventojų. Tai daugiausia rusų tautybės žmonės. Jie telkėsi ir gyveno prie Šv. Petro ir Povilo cerkvės.

Karo metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

I pasaulinio karo metu čia buvo karo ligoninė. Vėliau atkurta parapija. Tačiau į pastatą pretendavo miesto valdžia, norėjusi čia įkurti magistratą. 1929–1933 m. teismuose cerkvės sklypas pripažintas miesto valdžiai, todėl cerkvė per mėnesį turėjo būti pašalinta. Tačiau jau 1935 m. pateiktas prašymas šalies valdžiai dėl naujos cerkvės ir 1936 m. pabaigoje ji buvo pastatyta Šiaulių stačiatikių kapinėse (švietimo ministerija skyrė 30.000 litų), nors nuo 1878 m. kapinėse jau stovėjo Šiaulių Visų gedinčiųjų Dievo Motinos ikonos cerkvė.

Antroji cerkvė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1937 m., pastačius naują cerkvę stačiatikių kapinėse, čia pradėjo veikti stačiatikių centras. Bažnyčiai tada vadovavo šventikas Mikalojus Savickis. Stačiatikiai stengėsi išlaikyti senąją dogmatiką, laikėsi Rytų bažnyčios apeigų (jas atlikinėjo senąja bažnytine slavų kalba), Julijaus kalendoriaus datų, kuriomis vadovavosi per visas šventes. 1937 m. parapijoje buvo 1832 tikintieji. 1947 m. sovietų valdžia parapiją įregistravo, 1957 m. joje buvo apie 600 tikinčiųjų. Nuo 2009 m. parapijos kunigu paskirtas Oleg Štelman.

Sovietmečiu cerkvėje buvo leista melstis savo bažnyčios netekusiems Šiaulių evangelikų liuteronų parapijos tikintiesiems.^[1]