Šatrijos Ragana

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Marija Pečkauskaitė
Šatrijos Ragana
PečkauskaitėMarija.jpg
Gimė: 1877 m. kovo 8 d.
Rusija Medingėnai, Rusijos imperija
Mirė: 1930 m. liepos 24 d.
Lietuva 1930 m. liepos 24 d. (53 metai)
Židikai, Lietuva
Tėvai: Stanislava Šiukštaitė
Anupras Pečkauskas
Veikla: Lietuvos rašytoja
Commons-logo.svg Vikiteka: Šatrijos RaganaVikiteka
Rašytojos memorialinis muziejus Židikuose
Namas, kuriame nuo 1915 iki mirties gyveno rašytoja
M. Pečkauskaitės kapas Židikų koplyčios rūsyje

Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana (1877 m. kovo 8 d. Medingėnuose – 1930 m. liepos 24 d. Židikuose) – lietuvių rašytoja.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Rašytoja gimė Medingėnų dvare (dab. Rietavo savivaldybė) savo motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje. Iki dešimties metų Marija augo Labūnavos dvare (dab. Kelmės raj., Kolainių apyl.). Stanislava ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai, kilę iš kultūringų šeimų: Anupro tėvų namuose buvo didžiulė biblioteka, nemažai senųjų knygų, o Šiukštų šeimoje buvo daug paveikslų. Marija šeimoje buvo vyriausia dukra, po jos dar gimė sesuo Sofija, broliai Steponas ir Vincas. Visi vaikai nuo pat vaikystės naudojosi vertybėmis, kurias teikė kilminga dvarų kultūra. Marijos Pečkauskaitės prisiminimai apie savo šeimą, tėvus ir vaikystę ypatingai šviesūs ir idiliški.

Su namų mokytojų Juzefos Sumorok ir Cecilijos Sondeckos pagalba išėjusi pradžios mokyklos kursą, su guvernante, atvykusia iš Varšuvos, Sofija Sventožečka Marija 1891 m. pradėjo ruoštis egzaminams į Petrapilio (dab. Sankt Peterburgas) Šv. Kotrynos gimnaziją. 1892 m. egzaminus išlaikė į trečiąją klasę, tačiau drėgnas Petrapilio oras pakenkė jos sveikatai ir po pusės metų ji grįžo namo, kur gimnazijos kursą tęsė privačiai.

Dar 1891 m. į namus buvo pakviestas Povilas Višinskis padėti pasirengti į gimnaziją Marijos broliui Steponui. Povilas Višinskis jau tuo metu buvo įsitraukęs į judėjimą už tautinį atgimimą. Didele savo dvasinio poveikio galia į savo idealų erdvę jis įtraukė ir Mariją. Povilo Višinskio paskatinta prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo Marija su dideliu entuziazmu mokėsi lietuvių kalbos ir pramokusi kalbą, ja toliau kalbėjo.

1894 m. vėlų rudenį į Užventį, kur tada gyveno Marijos šeima, atvyko jaunas kunigas Kazimieras Bukantas. Pečkauskų ir Bukantų šeimos seniai buvo pažįstamos, ir sūnui Kazimierui atvykus į Užventį senoji bičiulystė buvo atnaujinta. Marijai ji buvo lemtinga. Pamilusi kunigą, ji savo meilę išsaugojo iki gyvenimo pabaigos.

Paskatinta bičiulio Povilo Višinskio, Marija Pečkauskaitė nuo 1896 m. Lietuvos periodinėje spaudoje pradėjo spausdinti apsakymus – įvairius kaimo gyvenimo vaizdelius, kuriuose buvo aukštinami kilnieji žmogaus dvasiniai pradai, smerkiamos moralinės ydos.

1896 m. Marija išvažiavo į Varšuvą, į bitininkų kursus. Šios žinios vėliau jai pravertė ūkyje Židikuose. 1898 m. mirus tėvui Anuprui Pečkauskui, šeima liko be lėšų pragyvenimui. Labūnavos dvaras buvo praskolintas, įkeistas bankui. Apie tą skaudų laikotarpį Marija rašė: „Apskritai sakant, visa mūsų šeimyna netikusi praktiškam gyvenimui… Materializmas mums visiems buvo tolimas ir koktus“. Marija mokytojavo dvaruose, kiti vaikai irgi ėmėsi darbo.

19051907 m. Marija išvažiavo į Šveicariją, Ciuricho ir Friburgo universitetuose klausė etikos ir pedagogikos paskaitų, žavėjosi V. Fersterio paskaitomis apie jaunuomenės auklėjimą.

1907 m. Marija Pečkauskaitė atsikraustė į Pavandenės dvarą (Telšių apskrityje), į lenkiškos orientacijos dvarininkų Sakelių šeimą, mokyti devynių jų vaikų. Mokytojos įtaka greitai pakeitė Gabrielės Sakelytės mąstyseną. Ši mokytojos ir mokinės draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Tapusi gydytoja, Gabrielė stengėsi būti panaši į mokytoją – platino lietuviškas knygas, būdama atokių miestelių gydytoja užsiėmė labdara, 1930 m., prieš pat mirtį, slaugė Mariją. O pačią Mariją ši mokinės ištikimybė sustiprino ir tikriausiai lėmė jos mokytojos profesijos pasirinkimą.

1909 m. Marija Pečkauskaitė pakviesta mokytojauti į Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnaziją. Jai tuo metu vadovavo kunigas Motiejus Gustaitis. Tačiau jis, pajutęs tvirtą šeimininkišką Marijos ranką, jai mielai patikėjo tą darbą. Ji ir buvo faktinė „Žiburio“ progimnazijos vedėja.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir artėjant frontui, „Žiburio“ progimnazija persikėlė į Trakus, o 1915 m. gegužę evakavosi į Voronežą. Marija nesiryžo dėl sveikatos būklės evakuotis kartu su mokykla. Ji pasuko į Židikus. Tais pačiais metais čia atsikėlė jos motina ir sesuo Sofija bei kunigas Kazimieras Bukantas. Klebono kun. K. Bukanto remiama materialiai, ji galėjo atsidėti literatūrinei veiklai.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais ji vėl grįžo prie didžiosios meilės – pedagogikos. Beviltiškai kovodama su sunkia liga, ji dar stengėsi praskaidrinti savo gyvenimą aktyviausia filantropine ir švietėjiška veikla, nuvyko ekskursijon į Rygą, dažnai būdavo gamtoje ir rašė svarbiausią pedagoginį veikalą „Motina – auklėtoja“.

1927 m. Marijai Pečkauskaitei – Šatrijos Raganai už pedagoginius tyrinėjimus buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarės vardas.

Sunkiai ligai sparčiai progresuojant, Marija šešias savaites išgulėjo didelių skausmų kamuojama Kauno karo ligoninėje. 1930 m. liepos 24 d. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana mirė. Ji palaidota Židikų kapinaitėse. Prie jos kapo Pikelių klebonas kanauninkas Morkys, jos nuodėmklausys, pasakė: „Šiandien mes čia laidojom šventąją…“.

Slapyvardis[taisyti | redaguoti kodą]

Rašytojos bičiulis Povilas Višinskis ją praminė raganėlės vardu dėl juodų plaukų ir juodų didelių akių. Po vienos išvykos į Šatrijos kalną, kurioje dalyvavo ir Vaižgantas, jai prigijo ir Šatrijos epitetas. Taip atsirado Šatrijos Raganos slapyvardis.

Kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Margi paveikslėliai“ (išsp. 1896),
  • „Pirmas pabučiavimas“ (išsp. 1898),
  • „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (išsp. 1898),
  • „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“ (išsp. 1900),
  • „Rudens dieną“ (išsp. 1903),
  • „Viktutė“ (1903),
  • „Iš daktaro pasakojimų“ (išsp. 1904),
  • „Atsiminimai apie broliuką Steponą“ (par. 1904, išsp. 1939),
  • „Sulaukė“ (išsp. 1906),
  • „Vincas Stonis“ (1906),
  • „Pertraukta idilija“ (išsp. 1906),
  • „Nepasisekė Marytei“ (1906),
  • „Dėl tėvynės“ (1907),
  • „Adomienė“ (1908),
  • „Pančiai“ (1920),
  • „Sename dvare“ (išsp. 1922), aprašytas Užvenčio dvaras
  • „Irkos tragedija“ (išsp. 1924),
  • „Mėlynoji mergelė“ (išsp. 1925),
  • „Motina – auklėtoja“ (išsp. 1926).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos