Šakoriai
Šakoriai (angl. shakori, shaccoree) – išnykusi Šiaurės Amerikos indėnų gentis, priskiriama Pietryčių miškų indėnams. Manoma, kad jie buvo sijai, artimi enams ir sissipahaw.
Rašytiniuose šaltiniuose juos pirmą kartą paminėjo Yardley 1654 m., aprašęs vedlio tuskaroro pasakojimą apie Cacores gentį, kuri, būdama mažesnė, gebėdavo įsiveržti į tuskarorų žemes. Šakorių kaimai buvo apie dabartinį Hilsborą (Š. Karolina), Eno ir Shocco upių pakrantėse.[1]
Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie šakorius mažai kas žinoma, bet turimos žinios rodo, kad nuo aplinkinių genčių jie skyrėsi keliais pastebimais bruožais:
- Vigvamai paprastai būdavo daromi perpinant medelius ir šakas, o po to padengiant dumblu ar moliu. Kitos gentys vigvamus dengdavo žieve. Tuo šakorių būstai buvo panašūs į kvapavų (Quapaw) iš Arkanzaso būstus.
- Kaimų centruose vyrai žaisdavo specifinį žaidimą, galbūt panašų į chunkey, kurį būdingas piečiau ir vakaruose gyvenusioms gentims.
Kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šakoriai buvo susiję su kitomis sijų gentimis (sissipahaw) ir enais, manoma, kad jie visi kalbėjo ta pačia sijų kalba. Diskutuojama, ar šakoriai, enai ir sissipahaw buvo trys skirtingos gentys ar vienos genties dalys (angl. bands). Vėliau šios trys grupės, net jei ir buvo trys atskiros, susiliejo su kitomis gentimis. Po susiliejimo su kitomis gentimis dialektas išliko bent iki 1743 m., kada enai dar atsispyrė asimiliacijai į kataubų gentį.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Genties kilmė nėra aiški. Manoma, kad šakoriai, kaip ir daug kitų regiono genčių, susivienijo prieš anglų kolonistus Jamasių kare (Yamasee War; 1715–1717 m.). Šakorių palikuonys gali būti aptikti kataubų ir saponių gentyse. Šakorių genties šiais laikais jau nėra.