Šabašai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Šabašai – raganiškos šventės, kurios yra priskiriamos aštuoniems metų ciklams.

Praeityje, kai žmonės gyveno vienybėje su gamta, sezonų ir mėnulio fazių kaita turėjo religinėms ceremonijoms didelę įtaką. Mėnulis buvo kaip Deivės simbolis, todėl jai skirti ritualai buvo atliekami mėnulio šviesoje. Žiemos pradžia, pavasario atėjimas, rudens pradžia taip pat buvo pažymimi ritualais.

Raganosir raganiai bei ikikrikščioniškųjų tikėjimų atstovai iki šiol švenčia pilnatis ir sezonų kaitą. Wicca‘nų religiniame kalendoriuje yra 13 pilnaties švenčių (Esbatų) ir 8 Šabašai arba jėgos dienos. Keturi Šabašai susiję su mėnuliu, kiti – su saule. Yra ir kitas skirtymas: keturio Šabašai susiję su ilgiausia ir trumpiausia metų dienomis bei dviem lygiadieniais, o likę keturi yra paremti senovės liaudies šventėmis. Šie ritualai sudaro raganiškų metų tvarką ir struktūrą bei nusiveda mums į begalinį ciklą, kuris tęsis ir po to, kai mūsų nebebus.

Keturi Šabašai, kurių buvo laikomasi ilgiausiai, yra susiję su žemės ūkiu ir gyvūnų vaisingumu. Tai – Imlbolkas(vasario 2 d.), Belteinas(balandžio 30 d.), Lugnasadas (rugpjūčio 1 d.) ir Samainas (spalio 30 d.). Šie keltiški pavadinimai yra plačiai palitę tarp raganaujančių, nors egzistuoja ir daugiau įvairių švenčių.

Šabašai pasakoja mums istoriją apie Deivę ir Dievą, kurių sąjungoje mūsų Žemė gavo galimybė būti vaisinga. Nereikia suprasti šį pasakojimą tiesiogiai, tai - mitologinė, perkeltinė prasmė.

Jolė[taisyti | redaguoti kodą]

Deivė pagimdė sūnų, Dievą, Jolėsmetu (gruodžio 21 d.). Trumpiausia diena anksčiau buvo vertinama kaip dievybių gimimo diena. Mitra gimė tą dieną, tačiau krikščionybė pasisavino vėliau šią šventę iš senųjų tikėjimų 273 šios eros metais. Jolė – didžiausios tamsos diena. Raganos ir raganiai palydi saulę ir atlieka ritualą, o vėliau stebi saulės patekėjimą it savo ritualo rezultatą. Tą dieną deginami laužai ir žvakės, skatinant saulę (Dievą) atgimti ir suteikti daugiau šviesos. Po gimdymo Deivė leidžiasi į požemius ir miega visą žiemą, ji ilsisi. Tai šventė, kuri primena wicca‘nams, kad mirtis tėra dar vienas amžino gyvybės ir mirties rato pasisukimas.

Imbolkas[taisyti | redaguoti kodą]

Imbolkas (vasario 2 d.) - tai pirmasis Deivės pasirodymas po Dievo gimimo. Ilgėjanti diena pažadina Ją. Dievas - mažas berniukas, bet jo jėgą galima pajusti ilgėjančiose dienose. Šilta, apvaisinta žemė (Deivė) verčia sėklas augti. Tai vyksta ankstyvą pavasarį. Tai apvalymo Šabašas po uždaro žiemos gyvenimo. Tai šviesos ir vaisingumo šventė. Imbolkas žinomas kaip Deglų šventė, Oimelkas, Luperkalija, Pano šventė, Brigitos šventė ir t. t. Tai Šabašas, kai yra inicijuojami raganos ir raganiai, taip pat - savęs inicijavimo į raganas ir raganius diena.

Ostara[taisyti | redaguoti kodą]

Ostara (kovo 21 d.), pavasario lygiadienis, taip pat žinomas kaip Pavasario apeigos ir Ostaros diena, pirmoji tikrojo pavasario diena. Gamtos energija keičiasi nuo lėtos ir tingios žiemos energijos į pavasariškai veržlią. Deivė padengia žemę savo vaisingumu, Dievo jėgos didėja, jis vyriškėja. Jis žingsniuoja laukais ir miškais ir duoda gamtai pilnatvę. Per Ostarą dienos ir nakties ilgumas lygus. Šviesa laimi prieš tamsą – Deivė ir Dievas skatina laukinius padarus daugintis. Tai veiksmų pradžios laikas.

Belteinas[taisyti | redaguoti kodą]

Belteinas (balandžio30) - tai jauno Dievo įžengimas į brandą. Judindamas gamtos energijas, jis geidžia Deivės. Jie, kupini meilės, susijungia, guli tarp žolių ir gėlių. Deivė pastoja nuo Dievo. Raganos ir raganiai švenčia savo ritualuose Deivės vaisingumą. Belteinas seniai švenčiamas festivaliais ir ritualais. Gegužės kartis, kuri naudojama senuose angliškose kaimo šventėse, turi falo formą. Tą dieną žmonės renka gėles ir puošią kartį prie savo namų. Gėlės ir žaluma simbolizuoja Deivę, o kartis – Dievą. Per Beltainą švenčia gyvybės, aistros ir vilties sugrįžimą. Kartis iki šiol naudojamas per Belteiną, tačiau katilas užima pagrindinę vietą, jis yra Deivės simbolis, karties priešingybė.

Lita[taisyti | redaguoti kodą]

Lita (birželio 21 d.) - vidurvasaris, ilgiausia metų diena (sekundžių tikslumu). Tai laikas, kai gamtos jėgos pasiekia aukščiausią tašką. Laužas šiuo laiku simbolizuoja Saulę. Tą dieną šokinėjama per laužą, taip apvalant save, siekiant sveikatos, meilės ir vaisingumo. Tai geriausias laikas bet kokio pobūdžio magijai.

Lugnasadas[taisyti | redaguoti kodą]

Lugnasadas (rugpjūčio 1 d.) – pirmojo derliaus laikas. Augalai pradeda džiūti, vaisiai sunoksta. Mistiškai tas pats vyksta ir su Dievu: jis praranda savo galią, kaip ir saulė, kuri vis linksta toliau į pietus, mažėja dienos ilgumas. Deivė žiūri liūdnai ir tuo pat džiaugsmingai, žinodama, kad Dievas mirs ir atgims, ir vėl sėdės šalia jos. Vasara baigėsi, tačiau raganos ir raganiai prisimena jos šilumą ir dosnumą tam maistui, kurį jie vartoja. Kiekvienas valgymas – tai vienybės su gamta aktas.

Mabonas[taisyti | redaguoti kodą]

Mabonas (rugsėjo 21 d.) - rudens lygiadienis, derliaus nuėmimo pabaiga, kuris prasidėjo per Lugnasadą. Dar kartą diena ir naktis susilygino. Dievas yra pasiruošęs apleisti savo fizinį kūną ir iškeliauti vėl prie savo pradžios. Gamta virsta, atiduoda savo dosnumą, ruošiasi žiemai, poilsio metui. Deivė snaudžia, besišildydama silpnoje saulės šilumoje, nors liepsna dar dega jos įsčiose. Ji jaučia Dievą, netgi nusilpusį.

Samainas[taisyti | redaguoti kodą]

Per Samainą (spalio 31 d.) raganos ir raganiai atsisveikina su Dievu. Tai laikinas atsisveikinimas. Jis niekur nedingsta, bet pasiruošęs būti pagimdytas Deivės per Jolę. Samainas žinomas kaip Mirties šventė, Obuolių diena, Halous, kartais yra švenčiama kaip aukojimo dieną. Tai diena, kai nudobiami gyvuliai ir ruošiamos maisto atsargos žiemai. Samainas – tai atspindžių diena, kada atsisukama į praėjusius metus, suprantant, kad mes negalim vadovauti mirčiai. Raganiai ir raganos jaučia, kad tą naktį vyksta fizinės ir dvasinės realybės sujudimai. Šią dieną atsiveria portalas tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasalių, wicca‘niečiai bendrauja su savo mirusiais protėviai bei prisimena visus tuos, kurie paliko gyvuosius. Po Samaino raganos ir raganiai švenčia Jolę. Magiškasis metų ratas užsidaro ir pradeda naują apsisukimą.

Dievo kaip sūnaus ir mylimojo vaidmuo yra grindžiamas Deivės trejybę. Deivė reprezentuoja tris gyvybės etapus – jaunystę, brandą ir senatvę. Pradžioje metų, kai Deivė grįžta iš požemių į šviesą, ji išgyvena savo jaunystės periodą bei kartu su Dievu bręsta. Tai Deivė – mergelė. Per Belteiną Deivė simbolizuojama kaip subrendusi moteris, kuri yra pasiruošusi susijungti su Dievu. Pagimdžiusi Dievą, Deivė – senė, keliauja į požemius tam, kad vėl grįžtų atjaunėjusi ir kupina jėgų į ilgėjančių dienų naująjį metų ciklą.

Šis mitas pasakoja apie gimimo, meilės ir mirties misteriją.

Raganų šventės (angl.)